ALBERTO STEPANKOS VEIKLA PANEVĖŽIO LĖLIŲ TEATRE

Panevėžio lėlių teatro pradžia – 1966 m. Vieta, kur viskas prasidėjo, – tuometė 1-oji vidurinė mokykla (dabar Panevėžio J. Balčikonio gimnazija), o pirmieji aktoriai – Lili Stepankaitė su bendraklasiais aštuntokais: Regina Zuozaite, Zina Sokolovaite, Vida Petrauskaite ir Edmundu Breive. Vaikams padėti ateidavo Julė Blėdytė-Stepankienė (1927–2016), tuo metu buvusi Panevėžio dramos teatro aktorė. Iš Vilniaus lėlių teatro, kuriame kadaise, dar studijų metais, dirbo A. Stepanka, buvo gautos nebenaudojamos, o būsimam Panevėžio lėlių teatrui reikalingos pirmosios lėlės. 1967 m. pastatytas pirmasis spektaklis – B. Lukošiaus „Trys paršiukai“. Netrukus tuometis mokyklos direktorius Juozas Truskauskas J. Blėdytei-Stepankienei pasiūlė įkurti atskirą lėlių teatrą. Šią idėją entuziastingai palaikė Panevėžio dramos teatre jau nebedirbęs A. Stepanka. Dramos teatrui persikrausčius į naujas patalpas Laisvės a. 5, į buvusias, kur tuo metu veikė Liaudies meno draugijos skyrius (jam vadovavo A. Stepanka), netrukus persikėlė Panevėžio kultūros namai. Ten įsikūrė ir Lėlių teatras. Tokia vingiuota 35 metus gyvavusio teatro istorijos pradžia.

Kiti du dešimtmečiai buvę patys kūrybingiausi, pažymėti sėkme. Kasmet žiūrovams būdavo pristatomi 5–6 premjeriniai spektakliai, juos pamatydavo per 16000 žiūrovų. 1970 m. mėgėjiškam teatrui suteiktas Panevėžio lėlių liaudies teatro vardas. Kadangi daugelyje spektaklių lėlės „dainuodavo“, 1985 m. teatras gavo Muzikinio lėlių liaudies teatro vardą. Tuo metu teatre vaidino: Vytautas Juškevičius, Dalia Ramanauskaitė, Vytautas Šantaras, Lili ir Diana Stepankaitės, Jonas Gavėnas, Vanda Petrauskaitė, Aldona ir Rytis Petroniai, Irena ir Arvydas Rutkauskai, Julė Šimonytė, Raimonda Glinskytė, Sandra Keblaitytė, Milda Tamulevičienė, Vladas Kazlauskas, Saulius Glinskis bei gausybė Panevėžio mokinių.

1990 m. Kultūros namų pastatas buvo perduotas tarpukariu čia šeimininkavusiai Lietuvos šaulių sąjungai. Lėlių teatras repeticijas tęsė šalia esančiame priestate (buvusioje choreografijos salėje). Renginiai ir retesni vaidinimai vykdavo vidiniame teatro kiemelyje. Šiuo laikotarpiu lėles sugalvota pakeisti į kaukes. Teatras, pervadintas Panevėžio savivaldybės vaikų kaukių teatru, 1997 m. įsikūrė pastate Vasario 16-osios 20A (buvusio „Drevinuko“ teatro patalpose). Kraustymaisi iš vienų patalpų į kitas, reorganizacijos, besikeičiančios sąlygos vienok silpnino teatrą, kita vertus – grūdino, stiprino, juo labiau, kad šiuo teatru, jo reikalingumu miestui, vaikams, nenuilstamai rūpinosi jo įkūrėjai Stepankos.

1998 m. mirus A. Stepankai, rūpesčius ir džiaugsmus ant savo pečių prisiėmė J. Blėdytė-Stepankienė. Teatras gyvavo iki 2001 m. Jame dienos šviesą išvydo 38 lėlių teatro spektakliai, kuriuose lėles keitė gyvi aktoriai, vėliau – kaukės. A. Stepanka kartodavo, kad jam įdomiausi spektakliai, kuriuose personažus įkūnijančių veikėjų pavidalai veikia kartu.

Teatro spektakliu rekordininku, Lietuvos ir užsienio scenose suvaidintu net 400 kartų, žiūrovui pristatytu net 4 kalbomis, derėtų laikyti pirmąjį pastatymą – B. Lukošiaus „Tris paršiukus“. Spektaklis buvo nufilmuotas Lietuvos televizijoje. Išskirtinis, paremtas lietuvių liaudies tradicijomis, yra 1973 m. pastatytas spektaklis pagal Meilės Kudarauskaitės kūrinį „Gintaro legenda“. Spektakliui lėlės buvo pagamintos iš natūralių medžiagų – lino, medžio, kostiumai puošti gintaru. Daug pagyrimų sulaukė šio spektaklio techniniai sprendimai: jame buvo panaudota vaizdo projekcija, apšvietimo efektais sukūrusi tikrovę primenantį jūros bangavimą, o netikėtai iš gelmių iškylanti žalio tinklo rūbais aprėdyta ilgaplaukė Jūratė (gyva aktorė) pritrenkdavo žiūrovą savo didingumu ir netikėtumu. Daugelis kitų spektaklių nusipelno atskiro paminėjimo, tai: E. Matulaitės „Nepaprastas gimtadienis“, U. Lėjės „Amžini priešai“, V. Žilinskaitės „Karklo šakelė“, gastrolėse dažnai rodyta iš kelių spektaklių ištraukų parengta muzikinė kompozicija „Lėlės šoka ir dainuoja“ ir daugybė kitų, palikusių gyvus ir šiltus prisiminimus vaidinusių aktorių ir žiūrovų, tuomečių vaikų, atmintyje.

Abu Stepankos dalijosi darbais: Julė režisuodavo, o lėlių kūrimas ir spektaklių scenografija buvo A. Stepankos rūpestis. Dirbtuvėje stovėjo tėvo varstotas ir kiti lėlių gaminimui reikalingi reikmenys. Menininkų namuose būsimų spektaklių personažai turėjo savo vietą – vienas kambarys buvo skirtas kuriamoms teatro scenografijoms. Vyresnioji Stepankų dukra Lili pamena dažnai gausybe piešinių, eskizų nuklotas kambario grindis.

Lėlių kūrimas buvo nepaprastai daug originalumo, fantazijos, kantrybės, be to, ir techninių žinių reikalaujantis darbas. Trumpa A. Stepankos patirtis Vilniaus lėlių teatre užpildė spragą, nes lėlių kurti niekas nemokė, tad remdavosi į pjesėje užkoduotą konkretų kultūrinį palikimą (senovės pasakos, legendos, mitai, pasaulio lėlių meno istorija). Lėlei sukonstruoti naudodavo lengvai atpažįstamus, buityje sutinkamus daiktus. Kūrybinių medžiagų arsenalą sudarė įvairiausi audiniai, porolonas, tinklai, skėčiai, dviračių atšvaitai, naujametiniai žaislai, kurių vidinė dalis buvo nepakeičiamas akių elementas – viską reikėjo sugalvoti pačiam. Reikėjo apmąstyti lėlės valdymo techniką, juk lėlių teatro aktoriui spektaklis – nemenkas fizinis krūvis.

Itin svarbiu spektaklio sėkmės elementu dailininkas laikė scenos apšvietimą. Šį darbą Lėlių teatre atlikdavo pats. Tinkamai sureguliuotomis ir nukreiptomis šviesomis galėdavo užmaskuoti ar paryškinti personažo charakterį. Kartą gastrolių Kaune metu dėl netinkamo scenos apšvietimo vos prasidėjęs spektaklis buvo sustabdytas ir pratęstas tik išsprendus apšvietimo problemą! Kūrybiškumas, disciplina, o drauge ir profesinis reiklumas derėjo neeilinėje A. Stepankos asmenybėje.

Unikalios ir skirtingos nuo tautodailėje paplitusių formų buvo A. Stepankos kurtos kaukės, ypač tos, kuriose matomas asimetriškumas. Vėliau, tvarkant namų biblioteką, dukros surado nematytų knygų apie indėnų, Afrikos tautų, aborigenų kultūrinį palikimą – tai paaiškino A. Stepankos kaukėse dominavusių bruožų, charakterių išraiškas bei kur kas gilesnį jų atsiradimo pagrindą.

Lėlių teatrui A. Stepanka yra sukūręs ir muzikos instrumentų, kurie atlikdavo ne tik muzikinę funkciją, bet buvo įdomūs ir kaip savarankiški meno kūriniai, naudojami švenčių ir karnavalų metu (skambančios lazdos, muzikinės dėžutės).

Panevėžio lėlių teatras iškovojo platų pripažinimą, ne kartą buvo deleguotas į tarptautinius festivalius Čekijoje, Estijoje, Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir tuometinėje Jugoslavijoje.

Scenografo sumanyta patogi portatyvinė scena buvo pritaikoma prie bet kokių gastrolinių sąlygų, o spektaklių rekvizitas beveik neužimdavo vietos: dideli lagaminai, kuriuose keliaudavo lėlės, spektaklio metu „išsiskleisdavo“ ryškiomis gėlėmis (jos buvo įmontuotos vidinėje lagamino pusėje) arba „iš niekur“ išdygdavo sulankstomi krūmai ir medžiai, kurie vėduokle „išskleisdavo“ savo lapus, pritvirtintus prie strypo. Jų pusės skirtingai išdažytos kurdavo rudens ar pavasario nuotaikas. Dalis spektaklių buvo parengta keliomis kalbomis, be lietuvių, dar – rusų, anglų ir esperanto! Turint omenyje, kad tai buvo mėgėjų teatras, o jo aktoriai, neretai ir vaikai, įspūdinga, kad kritikų šis teatras dažnai lygintas su profesionaliuoju.

A. Stepankos kūryboje visada dominavo gaivus sąmojis, nulemtas jam būdingo temperamento ir artistiškumo. Jausdamas statomos pjesės nuotaiką, gerai pažindamas vaiko psichologiją, spektakliuose jis naudodavo sceninius efektus, triukus, užburiančią spalvų ir blizgučių magiją, prikaustančią mažųjų žiūrovų akis ir širdis. Drąsų eksperimentavimą gyrė ir festivalių žiuri.

Iš kelionių teatras dažnai grįždavo su įvertinimais. 1972 m. V tarptautinio lėlių teatrų festivalio programoje (tuometinėje Jugoslavijoje) buvo ir teatro lėlių paroda. Festivalio rengėjams labai patiko panevėžiečių parodyto spektaklio, Uno Lėjės „Kurmio išdaigos“ lėlės. Jos buvo padovanotos Zagrebo lėlių teatro muziejui. A. Stepankos, kaip lėlių teatro dailininko, scenografo nuopelnai įvertinti – 1974 m. jis buvo pakviestas tapti Tarptautinės lėlininkų sąjungos (Union Internationale Marionette – UNIMA) nariu.

Ne viena panevėžiečių karta užaugo besidžiaugdama šio teatro rengiamomis tradicinėmis šventėmis: paskutinę rugpjūčio savaitę Lėlių teatro kieme vykdavo ABC šventė mažiesiems, vaikų piešinių ant asfalto ir „Piešiame lėles“ konkursai, „Molinuko teatro“ festivaliai. Vyresnieji dar prisimena miesto Senvagėje rengtas įspūdingas Atvelykio šventes. 2005 m., minint Alberto Stepankos 85-ąsias gimimo metines, buvo sukurtas videofilmas „Jis ir akmenį prakalbindavo“ (režisierius ir operatorius Albertas Petrauskas).

Iliustracijos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų ir L. Laucevičienės asmeninio albumo:

1. Švenčiant Lėlių teatro trisdešimtmetį. Buvusios lėlių teatro aktorės, iš dešinės: Regina Zuozaitė, Zina Sokolovaitė, Vida Petrauskaitė, Lili Stepankaitė-Laucevičienė. Nuotrauka  iš L. Laucevičienės asmeninio albumo. 1996 m.

2. A. Stepanka apie 1976 m. Fot. L. Grubinskas

3. Pirmasis Lėlių teatro spektaklis – B. Lukošiaus „Trys paršiukai“. Nuotraukoje spektaklio, vaidinto V tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Jugoslavijoje akimirka. 1972 m.

4. Vasaros gastrolės Palangoje. Šalia miesto fontano sumontuotoje scenoje rodomas B. Lukošiaus „Trys paršiukai“ spektaklis (vilką vaidina V. Kazlauskas). Fot. S. Platūkis. 1988 m.

5. Vasaros gastrolės Palangoje. Šalia miesto fontano rodomame B. Lukošiaus „Trys paršiukai“ spektaklyje vilką (V. Kazlauskas) gelbsti  gydytoja (P. Janulevičiūtė). Fot. S. Platūkis. 1988 m.

6. Naf Nafas (vienas iš trijų B. Lukošiaus „Trys paršiukai“ spektaklio veikėjų). Fot. S. Platūkis. 1988 m.

7. Mažųjų žiūrovų emocijos. Akimirka iš lėlių teatrų festivalio „Per vaikų širdis – į tautų širdis“ Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje. 1986 m.

8. Akimirka iš U. Lėjės „Amžini priešai“ spektaklio. Fot. Vyt. Juškevičius. 1975 m.

9. Akimirka iš E. Matulaitės „Nepaprastas gimtadienis“ spektaklio, rodyto VI Talino lėlių liaudies teatrų festivalyje. Fot. Vyt. Juškevičius. 1974 m.

10. Akimirka iš E. Matulaitės „Nepaprastas gimtadienis“ spektaklio, rodyto VI Talino lėlių liaudies teatrų festivalyje (su lėle – aktorė S. Keblaitytė). Fot. Vyt. Juškevičius. 1974 m.

11. Jūratės rūmai jūros dugne. M. Kudarauskaitės „Gintaro legenda“spektaklio scenovaizdis. Apie 1973 m.

12. Akimirka iš M. Kudarauskaitės „Gintaro legenda“ spektaklio, vaidinto Lėlių teatrų festivalyje Ostravoje, tuometinėje Čekoslovakijoje (Jūratę vaidina Vanda Petrauskaitė). Fot. V. Juškevičius. 1977 m.

13. Akimirka iš K. Kubilinsko „Senio Šalčio rūmuose“. Apie 1975 m.

14. Akimirka iš Lietuvos televizijoje filmuojamo J. Vaičiūnaitės „Dingusios natos“ spektaklio (berniukas – Andrius Vaitiekūnas). 1988 m.

15. Panevėžio lėlių teatro fojė vaikai piešia scenoje matytus personažus. Apie 1972 m.

16. Panevėžio lėlių teatro kolektyvas. Pirmoje eilėje iš dešinės: Arvydas Rutkauskas, Dalia Ramanauskaitė, Albertas Stepanka, Julė Blėdytė-Stepankienė, Jonas Gavėnas; antroje eilėje iš dešinės: Asta Gavėnaitė, Raimonda Glinskytė, Sandra Keblaitytė, Milda Tamulevičienė; trečioje eilėje centre – Saulius Glinskis. Apie 1985 m.

17. A. Stepankos (dešinėje) ir  Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) prezidento dr. Jano Maliko susitikimas Prahoje. 1977 m.

18. Prie Belgrado lėlių teatro. Iš kairės: Lili Stepankaitė, kitoje vitrinos pusėje – Vytautas Šantaras, Regina Zuozaitė, Albertas Stepanka, Julė Blėdytė-Stepankienė. 1972 m.

19. A. Stepanka ant Lėlių  teatro dirbtuvių (Respublikos g. 77, Panevėžys) slenksčio. 1990 m.

20. A. Stepanka prie Lėlių teatro (Respublikos g. 77) kiemo vartų. 1990 m.

21. A. Stepanka Panevėžio lėlių teatre. 1996 m.

22. A. Stepankos kurta kaukė, už jos – pats autorius. 1996 m.

23. Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) nario pažymėjimas. 1974 m.

24. Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) nario pažymėjimas. 1974 m