KILNOJAMOS

Kilnojamoji paroda „ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDOS ISTORIJA“ 

   

 

  

Paroda atskleidžia Algimanto partizanų apygardos istoriją. Partizaninė kova Aukštaitijoje prasidėjo 1944-ųjų metų vasarą kartu su antrąja sovietine okupacija. Patriotiškai nusiteikę gyventojai, ypač Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, kaimo jaunimas, ruošėsi kovai prieš okupantus. Priešų armijos gretose nenorėję tarnauti vyrai ėmė slapstytis, kurti ginkluotų kovotojų būrius, vėliau peraugusius į didesnius karinius junginius. 

  

Šiaurės Rytų Aukštaitijos partizanus suvienijo 1945 metais įkurta Vytauto apygarda: ją sudarė Utenos, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apskrityse veikę daliniai. Didelėje apygardos teritorijoje efektyvus tarpusavio ryšių palaikymas ilgainiui tapo neįmanomas.1947 metų gegužės 1 dieną sudarytas Algimanto apygardos štabas. Apygarda apėmė dabartinių Kupiškio, Rokiškio, iš dalies Pasvalio, Anykščių ir Panevėžio rajonų teritorijas. Atskiri būriai pasiekdavo Radviliškio, Šiaulių, Utenos apskričių valsčius. Algimanto apygarda 1947–1949 metais buvo pagrindinis Aukštaitijos partizanų junginys. Jame laikėsi visa Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadovybė, nuolat vyko svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžiai, pasitarimai. 1948 metų rugpjūčio mėnesį suformuotas Šiaurės-Rytų srities štabas. Enciklopedijos duomenimis, Šiaurės-Rytų sritis 1948 m. lapkričio mėnesį pavadinta Rytų Lietuvos sritimi. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“. Algimanto apygardos partizanai pasižymėjo dideliu kovingumu. Visoje apygardos teritorijoje buvo platinami atsišaukimai, kuriuose gyventojai buvo agituojami nebalsuoti sovietiniuose rinkimuose, raginami nestoti į kolūkius, įspėjami sovietų valdžios pagalbininkai, šnipai. Vėliau taktika dėl kolūkių keičiama: buvo rekomenduojama, kad kolūkių pirmininkais ar jų vadovais taptų partizanams lojalūs asmenys. 

  

1949-ieji metai Algimanto apygardai buvo lemtingi. Lapkričio 1–2 dienomis sovietiniam saugumui pavyko sunaikinti Algimanto apygardos bei Šarūno rinktinės štabus: žuvo arba į nelaisvę pateko 33 partizanai. Pasibaigus kraupiosioms operacijoms, slaptoje sovietinio saugumo 1949 m. gruodžio 21 dienos pažymoje apie Šarūno rinktinės veiklą Kupiškio apskrityje rašoma, kad rinktinės nariai veikia nedidelėmis grupelėmis, po 3–10 partizanų kiekvienoje. 1950 metų vasarą rinktinės sudėtyje buvo apie 100 partizanų. Lapkričio 1 dieną sovietinis saugumas užfiksavo 73 laisvės kovotojus, iš kurių 29 buvo suimti arba nužudyti, 44 – besislapstantys. Algimanto apygarda buvo viena iš vėliausiai įkurtų partizanų apygardų Lietuvoje, deja, ir trumpiausiai gyvavusi: tiktai trys veiklos metai, amžiams į mūsų tautos istoriją įrašę garbingą Laisvės kovotojų vardą.

 

Parodoje pristatomi apygardos vadai, partizanai, jų kova.

Parodą parengė Istorijos skyriaus muziejininkai E. Markuckytė-Vyšniauskienė ir D. Pilkauskas. 

Parodos formatas: 18 vnt. (1,28 x 0,83) pakabinamų tentų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių k.

 

Dėl parodos kreiptis: 

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com  

Telefonas (8 45) 46 27 91

  

 

Kilnojamoji paroda „GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ-BITĖ: GYVENIMAS ŽMOGUI IR TĖVYNEI“

 

  

Paroda apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – garsią XIX a. pab. – XX a. pr. Panevėžio krašto rašytoją, dramaturgę, publicistę, pedagogę, visuomenininkę ir kultūros veikėją. Ji priklauso tam negausiam lietuvių inteligentijos būreliui, kuris darbavosi tautinės kultūros dirvoje, kaip ir tautinio atgimimo epochos patriarchai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas.

   

G. Petkevičaitė, kilnumo ir pareigos žmonėms pamokas gavusi iš savo tėvų, aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo sąjūdyje, rašė korespondencijas į „Varpą“, „Ūkininką“, „Lietuvos žinias“, žadindama tautos sąmoningumą, steigė mokyklas, organizavo „Žiburėlio“ draugiją atgimstančios tautos jaunuomenei lavinti. Ji buvo viena iš pirmųjų, pažadinusi Lietuvos moteris aktyviai visuomeninei veiklai, pati aktyviai dalyvavusi politiniame Lietuvos gyvenime. Įsitikinusi, kad kiekvieno inteligento svarbiausia priedermė – šviesti ir lavinti visuomenę, Bitė, nepaisydama savo fizinės negalios, dirbo beveik visuose visuomenės ir kultūros baruose, kilniai nešė nelengvą darbų ir atsakomybės naštą. Atsidėjimu visuomenės reikalams, veiklos platumu, demokratinių vertybių orientacija G. Pekevičaitė-Bitė buvo viena šviesiausių savo laikmečio asmenybių. 1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. 

   

Gyvenime ir visuomeninėje veikoje G. Petkevičaitė-Bitė vadovavosi demokratijos, tolerancijos ir žmogiškumo principais. Lietuvos kultūroje ji liko kaip darbštuolė Bitelė: rašytoja ir gydytoja, mokytoja ir filantropė, pažangi ūkininkė ir visuomenės kritikė, literatūros istorikė ir etnologė, politikė ir visuomenės veikėja – asmenybė, savo pažiūromis ir darbais gerokai pranokusi gyvenamąjį laikmetį.

 

Parodą parengė vyr. fondų saugotoja S. Libikienė.

Parodos formatas: 14 vnt. (0,8 x 0,6) plastikinių pakabinamų stendų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių kalba.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91

  

   

Kilnojamoji paroda „PANEVĖŽYS: MODERNĖJANTIS MIESTAS 1920-1940 METAIS“

 

 

 

Paroda atskleidžia Panevėžio miesto urbanistikos pokyčius per dvidešimt dvejus Nepriklausomybės metus. Ekspozicija pristato tuometinį modernėjantį miestą: naujus mokyklų, šventovių, ligoninių, bankų, savivaldos įstaigų, gamyklų, gyvenamųjų namų pastatus, tiltus, dirbusius architektus ir jų projektus, miesto planus bei istorinius vaizdus.

  

Panevėžyje, tuomet ketvirtajame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste, žymūs architektai Mykolas Songaila, Romanas Steikūnas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kiti suprojektavo keliolika brandžios architektūros pastatų. 1930 m. buvo pašventinta naujausia istorizmo stiliaus miesto bažnyčia, vyskupijos širdis – Kristaus Karaliaus katedra (architekto Romano Steikūno ir inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektas). 1931 metų pabaigoje į naujus modernistinio stiliaus rūmus, pastatytus pagal architekto M. Songailos projektą, įsikėlė Lietuvos banko Panevėžio skyriaus darbuotojai. Banko interjerą papuošė žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtos dvylikos Atlantų skulptūros. 1927–1930 m. vyko Panevėžio apskrities ligoninės mūrinio pastato (architektas R. Steikūnas) Smėlynės gatvėje statyba. Sakoma, kad tokios modernios ligoninės pavydėjo net laikinosios sostinės gyventojai. Deja, šio pastato jau seniai nebėra. Pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932 metų pabaigoje pastatyti Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmai. 1923–1940 m. mieste duris atvėrė dar trys naujos gimnazijos ir penkios pradžios mokyklos. Visa tai rodė didelį valdžios ir visuomenės dėmesį jaunuomenės švietimui.

  

1933 m. Panevėžys pagal statybos tempus pirmavo visoje Lietuvoje. Tais metais Respublikos gatvėje pastatytas žydų Liaudies bankas, Smėlynės gatvėje – Panevėžio valsčiaus pastatas, Staniūnų gatvėje atidarytas rekonstruotas AB ,,Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrikas, kilo kiti visuomeniniai pastatai bei gyvenamieji namai. Beveik prieš 8 dešimtmečius pastatyti objektai ne tik puošia miestą, yra kaip architektūrinio paveldo dalis, bet ir puikiai funkcionuoja. Panevėžio teritorinė ligonių kasa, Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, Panevėžio specialioji mokykla, STT Panevėžio valdyba, LR Valstybės saugumo departamento Panevėžio apygardos skyrius, Panevėžio apygardos teismas ir daugelis kitų įstaigų veikia nepriklausomos Lietuvos metais pastatytuose modernios architektūros pastatuose. Šis trumpas, bet ryškus 1918–1940 m. laikotarpis Panevėžio architektūroje paliko žymesnį pėdsaką, nei praėjusieji šimtmečiai. 

  

Parodą parengė Istorijos skyriaus muziejininkai J. Gaidelienė ir D. Pilkauskas.

Parodos formatas: 10 vnt. (1,8 x 0,5), 2 vnt. (0,7 x 0,5) pakabinamų stendų ir tentų su nuotraukomis ir tekstas lietuvių k. 


Dėl parodos kreiptis:
Panevėžio kraštotyros muziejus
Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai
El. paštas wijole@gmail.com  
Telefonas (8 45) 46 27 91

   

Kilnojama paroda „PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS PRAEITIS“

   


   

Paroda supažindina su Panevėžio žydų bendruomenės, šimtmečiais vaidinusios svarbų vaidmenį miesto ir regiono gyvenime, istorija ir išlikusiu paveldu. Didžiąją savo istorijos dalį Panevėžys buvo daugiatautis ir daugiakultūrinis miestas. Kai kuriais laikotarpiais žydai sudarė didelę miestiečių dalį ir vyravo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. antroje pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60% miesto gyventojų, XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35%. Žydai gyveno aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą: dirbo miesto taryboje, steigė gydymo įstaigas, mokyklas, kultūros, labdaros ir sporto organizacijas, dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Žydų įnašas į Panevėžio raidą, ypač jo virsmą moderniu miestu, yra didžiulis, o jų paveldas įvairiausiomis formomis iki šiol funkcionuoja miesto bendruomenės gyvenime. Iš Panevėžio yra kilę ir su juo susiję daug žymių žydų, tarp jų ir buvusio Izraelio ministro pirmininko Ehudo Barako tėvai. Įvertinant žydų indėlį miesto kultūrai, XX a. 4 dešimtmetyje šešių Panevėžio gatvių pavadinimai sieti su jų bendruomene: Sinagogos, Džonto, Dr. Mero, A. Kisino, Rabino Icelio, Rabino Hercelio.

   

Kilnojamosios parodos stenduose išsamiai pristatoma Panevėžio žydų bendruomenės istorija, religinis gyvenimas, tradicijos, veikusios sinagogos, mokyklos, draugijos, atskleidžiamas žydų vaidmuo miesto ekonominiame ir politiniame gyvenime, atkreipiamas dėmesys į išlikusį žydų paveldą mieste ir kt. 

   

Parodą „Panevėžio žydų bendruomenės praeitis“ 2015 m. parengė Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, Istorijos skyriaus muziejininkai Jūratė Gaidelienė ir Donatas Pilkauskas. Konsultavo dr. Lara Lempertienė, maketavo Asta Radvenskienė. Finansavo Kultūros paveldo departamentas.

   

Parodos formatas: 11 vnt. (1,0 x 0,8), pakabinamų stendų  su nuotraukomis, tekstas lietuvių k.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91