ALBERTAS STEPANKA – PANEVĖŽIO DRAMOS TEATRO VYR. DAILININKAS

1951 m., po studijų Vilniaus dailės institute, A. Stepanka Panevėžio dramos teatro režisieriaus Juozo Miltinio kvietimu atvyko į Panevėžį. Teatro vyriausiuoju dailininku dirbo 13 metų. Pirmasis jo apipavidalintas spektaklis (1951-12-29) – D. Umanskio „Paryžius, Stalingrado gatvė“ (rež. J. Miltinis), paskutinysis (1964-10-24) – L. Obuchovos „Širdies šiluma“ (rež. V. Blėdis). Tai buvo nepaprastai intensyvus laikas, pareikalavęs maksimalaus kūrybiškumo, profesinių žinių, kurias turėjo nuolat gilinti ir tobulinti. Peržvelgus to laikotarpio dramaturgų pavardes, teatro repertuare – Moljeras, P. Bomaršė, K. Goldonis, A. Čechovas, N. Gogolis, H. Ibsenas, G. Hauptmanas, I. Turgenevas, A. Gudaitis-Guzevičius, K. Binkis, J. Grušas ir kt., tampa aišku, kad tokia kultūrų, žanrų įvairovė reikalavo nuodugnių studijų, nuolatinio domėjimosi. Dailininko sugebėjimas savitai suvokti įvairių epochų stilių, pritaikyti jį savo laikmečiui buvo ne kartą giriamas teatro žinovų. Taip pat reikėjo specifinių teatro dailininkui būtinų techninių žinių – scenos įrengimų ir mechanizmų išmanymo. Panevėžio dramos teatre A. Stepanka sukūrė scenografiją 47 spektakliams.

Scenografo ir režisierių bendro darbo eigoje buvo stengiamasi ne tik išryškinti statomos pjesės idėją, bet ir suteikti spektakliui ekspresijos, temperamento, tuo pačiu išlaikant visą spektaklio ritminę struktūrą. Kiekvienam spektakliui dailininkas sukurdavo gausybę eskizų, scenovaizdžių variantų, kurie nekartodavo vienas kito. Jo kurtos dekoracijos pasižymėjo mobilumu, montavimo lengvumu: prireikus buvo lengvai sukeičiamos, apsukamos. Nepaisant senojo teatro (Respublikos g. 77 Dramos teatras veikė nuo 1941 m., nuo 1968 metų – įsikūrė naujame teatro pastate Laisvės a. 5) scenos trūkumų, – dailininkas vienu iš pagrindinių įvardijo nedidelį scenos aukštį, A. Stepanka sugalvojo ir įvedė sukamąsias, pakylančiąsias ir nusileidžiančiąsias dekoracijas, atsirado „šliaužiančios“ dekoracijų detalės, liukai scenos grindyse.

A. Stepankos sukurti scenovaizdžiai pačių aktorių prisiminimuose apibūdinami kaip labai estetiški, realistiški, įtikinantys. Išskirtinio dėmesio sulaukė J. Miltinio režisuotų spektaklių scenovaizdžiai: K. Goldonio „Melagis“ (1952 m.), A. Čechovo „Žuvėdra“ (1954 m.), „Ivanovas“ (1960 m.), H. Fiheiredo „Lapė ir vynuogės“ (1959 m.). Puikiai vertinami: P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjas“ (rež. V. Blėdis, 1957 m.), H. Ibseno „Heda Gabler“ (rež. J. Miltinis, V. Blėdis, 1957 m.), I. Turgenevo „Mėnuo kaime“ (rež. J. Alekna, G. Karka, 1957 m.), J. Drucės „Kasa Marė“ (rež. V. Blėdis, 1962 m.). A. Stepanka apipavidalino nemažai spektaklių vaikams. Paminėjimo už išskirtinę scenografiją nusipelno: E. Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“ (rež. J. Alekna, 1952 m.), E. Švarco „Paprastas stebuklas“ (rež. D. Banionis, 1958 m.), S. Maršako „Katės namai“ (rež. G. Karka, 1959 m.) ir kt. Pasak aktorės E. Šulgaitės, spektaklių vaikams scenografijų sėkmę nulemdavo pačiame dailininko asmenyje slypėjęs žaismingumo pradas ir begalinė fantazija.

A. Stepankai buvo būdingas lankstumas ir begalinis darbštumas – dažnai jo dirbtuvėje šviesos degdavo iki paryčių. Pats buvo pasidaręs piešimui skirtą darbo stalą su pakeliamu stalviršiu. Dukra Lili pamena dirbtuvėje stovėjusį scenos maketą, kuriame buvo išbandoma statomam spektakliui sukurta scenografija. Belieka tik spėlioti, kiek dailininkui teko įdėti fantazijos, kruopštumo, pademonstruoti užsispyrimo – ginčytis, įrodinėti, o kartais ir besąlygiškai paklusti, turint omenyje, kad teko kurti su maestro Juozu Miltiniu. Dirbti su šiuo unikalaus talento režisieriumi paprasta nebuvo, tačiau maksimalus kūrybinis savęs realizavimas suko vidinį perpetuum mobile ir teikė didžiulį pasitenkinimą.

Iliustracijos iš PAVB J. Miltinio palikimo studijų centro, D. Žukauskienės archyvų:

1. K. Goldonio „Melagis“  (rež. J. Miltinis, dail. A. Stepanka), 1952 m., spektaklio scenovaizdis. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš  PAVB JMPSC

2. E. Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“, 1952 m., scenovaizdžio eskizas (dail. A. Stepanka). Akvarelė iš D. Žukauskienės asmeninio archyvo

3. E. Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“, 1952 m., scenovaizdžio eskizas (dail. A. Stepanka). Akvarelė iš D. Žukauskienės asmeninio archyvo

4. J. K. Tylo „Laumės sūnus“ (rež. V. Blėdis, dail. A. Stepanka), 1954 m., scena iš spektaklio: Algimantas Masiulis – Kresalo. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

5. J. K. Tylo „Laumės sūnus“ (rež. V. Blėdis, dail. A. Stepanka), 1954 m., scena iš spektaklio: Raganos. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

6. J. K. Tylo „Laumės sūnus“ (rež. V. Blėdis, dail. A. Stepanka), 1954 m., scena iš spektaklio: Danutė Jurkonytė – Princesė. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

7. A. Antokolskio „Apie tuos, kurie myli“ (rež. J. Alekna,  dail. A. Stepanka), 1955 m., scena iš spektaklio: Raimondas Vabalas ir Česlovas Pažemeckas – budeliai, Romualda Mikalauskaitė – Lanni, Bronius Babkauskas – Aštriagalvis. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

8. I. Turgenevo „Mėnuo kaime“ (rež. J. Alekna, G. Karka, dail. A. Stepanka), 1957 m., scena iš spektaklio. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

9. P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjas“ (rež. V.  Blėdis, dail. A. Stepanka), 1958 m., scena iš spektaklio. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

10. P. Bomaršė „Sevilijos kirpėjas“, 1958 m.,  scenovaizdžio eskizas (dail. A. Stepanka). Akvarelė iš D. Žukauskienės asmeninio archyvo

11. E. Labišo „Šiaudinė skrybėlaitė“ (rež. J. Miltinis, dail. A. Stepanka), 1959 m., scena iš spektaklio: Baronienės palyda. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

12. E. Labišo „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959 m., scenovaizdžio eskizas  (dail. A. Stepanka).  Akvarelė iš D. Žukauskienės asmeninio archyvo

13. J. Skliutausko „Vaikinas su velnio plauku“ (rež. J. Miltinis, dail. A. Stepanka), 1960 m., scena iš spektaklio. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

14. J. Drucės „Kasa Marė“ (rež.V. Blėdis, dail. A. Stepanka), 1962 m.,  scena iš spektaklio. Fot. K. Vitkus. Nuotrauka iš PAVB JMPSC

15. Panevėžio dramos teatro dailininkas A. Stepanka teatro dirbtuvėje Respublikos g. 77. Apie 1960 m. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų