Vilniaus lietuvių šviesulys: drąsos kaina

 

1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir keičiantis geopolitinei situacijai, Lietuva atgavo Vilniaus kraštą. Vilniuje kūrėsi valstybės įstaigos, čia persikėlė po Lietuvą išsiblaškę kultūros ir mokslo židiniai. Iš Panevėžio į Vilnių perkeltas ir Pedagoginis institutas. Jo vadovai prašė vyskupo leisti kartu vykti ir studentų pamiltam dėstytojui kunigui Alfonsui Lipniūnui. Persikelti norėjo ir pats dvasininkas. Greta dėstytojo pareigų jis paskirtas ir pavyzdinės pradžios mokyklos prie Pedagoginio instituto Vilniuje kapelionu. Apsigyveno bute Aušros Vartų gatvėje. Netrukus jo veiklos laukas dar labiau išsiplėtė: 1940 m. kovo 14 d. rektoriaus Mykolo Biržiškos kvietimu jis pradėjo eiti Vilniaus universiteto kapeliono pareigas, nuo 1942 m. balandžio 23 d. tapo Vilniaus I gimnazijos kapelionu ir tikybos mokytoju. 1942 m. rugsėjo 7 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys jį paskyrė Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi.

 

Kunigas A. Lipniūnas suprato būtinybę šiuo sudėtingu laikotarpiu telkti Vilniaus lietuvius. Jis prisidėjo atgaivinant Vilniaus ateitininkų veiklą, įsitraukė į antisovietinio, vėliau į antinacinio lietuvių pogrindžio veiklą. Slapta veikusios organizacijos, be labdaringų tikslų, siekė ir plataus masto tautinių – stiprinti tautos atsparumą ir norą kovoti dėl krašto laisvės.

 

1941 m. vasarą kun. A. Lipniūnas su bendražygiais įkūrė labdaringą organizaciją Laisvės fondas. Ji veikė be vokiečių valdžios leidimo. Lėšos fondo veiklai buvo kaupiamos iš Šv. Jonų bažnyčios rinkliavų, privačių asmenų, kurie paramą nešdavo tiesiai į kun. A. Lipniūno butą. Keletą kartų per metus didesnio masto rinkliavos buvo organizuojamos provincijose. Viskas buvo gabenama į butą Aušros Vartų gatvėje, ten skirstoma į paketus ir padedant talkininkams, daugiausia studentams, pasiekdavo adresatus. Kun. A. Lipniūno kruopščiai apgalvota ir suorganizuota pagalbos grandinė veikė tiksliai, punktualiai, reikalinga pagalba pasiekdavo vargstančius Vilniaus inteligentus, studentus, badaujančius įvairių tautybių miesto gyventojus. Vilniaus universiteto studentė R. Šomkaitė atsiminimuose rašė: „Mūsų nuostabusis kun. A. Lipniūnas anuomet sugebėjo be telefono, be radijo, be transporto ir kitų modernių priemonių suorganizuoti universitetų studentus, gaisrininkų komandas maitinti badaujančius žmones“.

 

1940–1943 m. kun. A. Lipniūno pamokslai skambėjo iš Aušros vartų koplyčios, Šv. Jonų bažnyčios, Katedros ir kitų Vilniaus šventovių. Jų klausyti rinkdavosi tūkstantinės minios. Kun. A. Lipniūnas pasisakė prieš okupantų – sovietų, vėliau vokiečių valdžios savivaliavimus, žmonių persekiojimus ir areštus, kritikavo žydų pogromus, jų turto nusavinimą, vagystes ir smurtą. Drąsūs, išmintingi ir nuoširdūs pamokslai, kuriuose jis užtarė persekiojamuosius, skleidė aukštos dorovės idėjas ir kritikavo visuomenės idealizmo stoką, iliustruojami pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo, giliai smigo į žmonių širdis. Išsakoma vieša kritika okupantų atžvilgiu greitai patraukė valdžios saugumo struktūrų dėmesį: dar 1940 m. jis pakliuvo į NKVD akiratį, tačiau sovietai jo ištremti nespėjo. Atėjus naciams, dvasininkas drąsiai agitavo prieš bandymus suorganizuoti lietuvišką SS legioną, taip saugodamas Lietuvos jaunimą. Žlugus šiai mobilizacijai, naciai griebėsi keršto prieš Lietuvos inteligentiją – buvo uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai, prasidėjo represijos. Neliko nepastebėta ir pagalbą teikusi Laisvės fondo veikla.

 

1943 m. kovo 16–17 d. vokiečiai suėmė 46 žymius Lietuvos visuomenės veikėjus, tarp jų – ir kunigą A. Lipniūną. Visi jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos, sunkus darbas, badas, nuolatinės prižiūrėtojų patyčios nežmoniškai alino fiziškai bei dvasiškai. Praėjus keletui mėnesių po įkalinimo, lietuvių grupei buvo suteiktas „garbės kalinių“ statusas. Nors jiems buvo leista gyventi atskirame barake, skiriami lengvesni darbai, lietuviai galėjo susirašinėti su artimaisiais, gauti maisto siuntinius – kasdienybė lageryje išliko sekinanti. Nepalaužiama kun. A. Lipniūno dvasios stiprybė buvo ramstis ir atgaiva vilties netekusiems kaliniams. Jis, rizikuodamas gyvybe, slapta tęsė dvasininko misiją ir pareigą: aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, teikė sakramentus, lankė ligonius ir dalijosi su jais paskutiniais maisto trupiniais. Savo pašaukimo misiją jis vykdė sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis. Ilgainiui kun. A. Lipniūnas tapo nepakeičiamu slaptu Štuthofo koncentracijos stovyklos „kapelionu“, koks buvo lietuviams okupuotame Vilniuje.

 

1945 m. prasidėjus Štuthofo kalinių evakuacijai, suskirstyti kolonomis jie buvo išvaryti į „mirties žygį“. Išretėjusios kalinių gretos pasiekė Pucko miestą. Kovo 12 d., per savo 40-ąjį gimtadienį, kun. A. Lipniūnas pagaliau tapo laisvas. Pucke, pats nieko neturėdamas, būdamas išsekęs, jis dar bandė organizuoti pagalbą nusilpusiems likimo draugams. Tačiau organizmas neatlaikė – dvasininkas užsikrėtė dėmėtąja šiltine, susirgo plaučių uždegimu. Bendražygių pastangomis jis buvo perkeltas į Pucko ligoninę, kurioje 1945 m. kovo 28 d. mirė. Buvusius kalinius buvo įprasta laidoti bendrame kape, tačiau likimo draugai, įsitikinę kun. A. Lipniūno šventumu, pasirūpino, kad jo palaikai būtų palaidoti atskirai su derama pagarba Pucko kapinių centre. Vėliau užsienio lietuvių lėšomis čia pastatytas paminklas.

 

 

Iliustracijos:

1. Rektoriaus Mykolo Biržiškos 1940 03 14 pasirašytas kvietimas kun. Alfonsui Lipniūnui eiti Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Panevėžio vyskupijos kurija

2. Arkivyskupo Mečislovo Reinio 1942 09 07 pasirašytas paskyrimas kun. Alfonsui Lipniūnui eiti Vilniaus kunigų seminarijos profesoriaus pareigas. Panevėžio vyskupijos kurija

3. Kun. Alfonsas Lipniūnas su Pedagoginio instituto studentais Vilniuje. Apie 1940 m. Pasvalio krašto muziejus

4. Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių sąrašo fragmentas. Apie 1944 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

5. Martynas Vilimavičius. ...Aš pasiliksiu Dievo valioje; aš nieko nebijau, verčiau kentėsiu (kun. A. Lipniūnas). 2026 m. Kartonas, anglis. 12x12. Kun. Raimundo Zimkos nuosavybė