Nuo lapkričio 14 d. muziejuje veiks paroda „IŠAUSTA DOVANA MUZIEJUI“

2024-11-13

Pradėjus rengti parodą „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“, kuri veikia Panevėžio miesto dailės galerijoje, kilo mintis kreiptis į panevėžiečius su prašymu dovanoti muziejui senosios tradicinės tekstilės pavyzdžių. Manėme papildyti muziejaus tekstilės kolekciją tik vienu kitu audiniu. Nustebome, kiek daug atsiliepė panevėžiečių, išsaugojusių savo mamų, tetų, anytų, močiučių austas ar gautas dovanų lovatieses. Atsiliepė per dvidešimt žmonių sakydami, kad jų vaikai ir anūkai tokio paveldo nebevertina, o išmesti į konteinerius ranka nekyla. Muziejui dovanotos ne tik lovatiesės, bet ir staltiesės, rankšluosčiai, kiliminiai takai, vilnonės skaros, net 1934 m. austas tautinis kostiumas! Dovanota tiek daug eksponatų, kad muziejaus tekstilės rinkinys papildytas antra tiek. Dovanoms parodyti prireikė atskiros parodos.

Dovanotų darbų audėjos daugiausia gyveno Panevėžio mieste ir rajone, tačiau yra audinių iš gretimų Anykščių, Kupiškio, Kėdainių, Pakruojo, Pasvalio, Ukmergės rajonų ir iš tolimesnių Rokiškio bei Širvintų rajonų.

Lovatiesės dovanotos iš įvairių laikotarpių: vienos senųjų kaimo audėjų austos XX a. 3–4 dešimtmečiuose, kitos – karo ar pokario metais, kai labai stokota buityje elementarių daiktų, trečios tikrų audėjų amatininkių austos ne tiek iš reikalo, kiek dėl grožio XX a. 7–8 dešimtmečiuose ar net vėliau. Senieji audiniai austi iš lininių, medvilninių ir vilnonių siūlų, XX a. viduryje ir II pusėje jau atsiranda šilkinių ir dirbtinio pluošto verpalų. Ankstesni audiniai išlaiko tradicines ryškiai kontrastingas spalvas: juoda-žalia, juoda-raudona, juoda-rožinė, juoda-balta. Vėlesniuose audiniuose randasi daugiau netradicinės mėlynos, rudos, violetinės spalvos. Tačiau kaip besikeistų verpalų sudėtis ar spalvinė gama, audinių raštai beveik nesikeičia. Ausdamos geometrinius ornamentus, audėjos griežtai laikosi tradicijos: tobuli lovatiesių raštai formuojami iš susisiekiančių apskritimų, išplėtotų kvadratų, persidengiančių rombų, kryžmų ar vingiuotų linijų. Dažniausiai austa keturnyčiu diminiu audimo būdu, yra rinktiniais raštais austų lovatiesių. Seniausieji pavyzdžiai austi šiandien jau labai retai besutinkamu ruoželiniu kaišytiniu būdu. Dažniausiai lovatiesės būdavo audžiamos rankų darbo siaurajuostėmis staklėmis, tačiau yra ir plačiajuostėmis staklėmis austų lovatiesių, kurių nereikėdavo susiūti iš dviejų dalių. Tai Juozo Pipinio (1889–1979) iš Rokiškio ir Onos Načiūnienės (1896–1986) iš Girsūdų kaimo Pasvalio rajone austos lovatiesės.

Te audimo raštai, perduoti iš kartos į kartą, tampa tuo nesibaigiančiu deivės Laimos siūlu, perduodančiu tautos gyvybingumą.

Nuoširdžiai dėkojame visiems panevėžiečiams už išaustas dovanas muziejaus 100-mečio proga!

Parodos rengėja Vitalija Vasiliauskaitė

Parodos dailininkė Asta Radvenskienė