Nauja paroda – „LEISKIT Į TĖVYNĘ“ – jau nuo birželio 12 d.

2024-06-11

Tremtis. Kokia ji tremtinių iš Sibiro parsivežtose fotografijose? Dažniausiai pasipuošę, švytinčiais veidais žmonės. Suėję gegužinėj, sėdintys  prie  vaišėmis nukrauto stalo ar  įspūdingo kraštovaizdžio fone. Tai fasadinė pusė, mažai sakanti apie tikrąjį, priverstinį gyvenimą toli nuo tėvynės.  Tremtinio dalia atsiskleidžia kasdienybėje – tose trobelėse, ankštuose barakuose,  kasdienėje veikloje. Deja, tokių kadrų anuomet mažai padaryta. Žmonės, gyvendami ir didžiausiame varge, prieš fotoaparato objektyvą norėjo būti gražūs. Peržiūrint  tremties fotografų archyvus  krinta į akis tai, kad įdomiausi, kasdienybę, o tuo pačiu ir tremtinio gyvenimą atskleidžiantys kadrai dažniausiai būna juostos pabaigoje, fotografui skubant ją užbaigti. Tai dažniausiai fotografo namų, artimųjų aplinka, kas atsitiktinai papuolė į vaizdo ieškiklį.

Pristatome trijų iš Mažeikių krašto kilusių fotografų: Vytauto Talat-Kelpšos, Dionizo Rudoko ir Vinco Ramanausko iš negatyvų atspausdintas fotografijas.

Vytautas Talat-Kelpša (1926-2009) tremtinio dalį patyrė jau nuo 1941-ųjų birželio. Po karo nelegaliai grįžęs į Lietuvą buvo 10-čiai metų nuteistas lagerio. Kalėjo Krasnojarsko krašte Rešotuose. Po Stalino mirties, sutrumpinus bausmę, ten pat pasiliko, sukūrė šeimą. Fotografija užsiėmė nuo 1955 m. Įsigijęs motociklą važinėjo po apylinkes fotografuodamas žmones. Kurį laiką tai net buvo didžiausias pajamų šaltinis. Į Lietuvą per vargus grįžo tik 1966 m. 2007 m. išleido atsiminimus „Ne pasaką seku“.

Dionizas Rudokas (1934-1998) išvežtas su šeima 1948 m. Atsidūrė Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Suetichoje.  Fotografija domėjosi nuo seno, tačiau fotoaparatą įsigijo, užsiėmė fotografija tik tremtyje. Čia D. Rudokas susidraugavo su vietiniu fotografu, kuris leido naudotis valdiška fotolaboratorija. Suetichoje gyveno gausi lietuvių tremtinių bendruomenė, o jos fotometraštininku nuo 1949 m. buvo  Dionizas Rudokas.

Vincas Ramanauskas (g. 1931) Sibire atsidūrė savo noru. 1949 m., kada buvo išvežti tėvai, jis slapstėsi, vėliau tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Ten susidomėjo ir fotografija, įsigijo pirmą fotoaparatą „Liubitel“. Baigusio karinę tarnybą Lietuvoje niekas nelaukė, tai iškeliavo pas tėvus į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Išvydęs varganą tėvų gyvenimą kolchoze, V. Ramanauskas įsidarbino  Krasnojarsko krašto Nazarovo elektrinėje. Čia jau buvo lietuvių bendruomenė, sukurta šeima. V. Ramanauskas fotografuodavo daug lietuviškų susiėjimų, gegužinių. Išsaugotos visos fotojuostos, kai kurie kadrai atspausdinti tik dabar, praėjus pusei amžiaus nuo jų padarymo.

Iš didelio kiekio nuotraukų bandyta atrinkti tas, kurios meniškesnės, kasdieniškesnės, atspindi darbus, šventes ar liūdnus susiėjimus.  Visa tai, ką galima įvardinti vienu žodžiu – tremtis.