Iki spalio 30 d. XVII-XIX a. SIUVINĖJIMO DARBŲ PARODA iš Olandijos, Huso miesto istorijos muziejaus

2014-10-01

Iki 2014 m. spalio 30 d.  

Panevėžio kraštotyros muziejuje  
Vasario 16-osios g. 23

III a. parodų salėje

  
XVII-XIX a. SIUVINĖJIMO DARBŲ PARODA iš Olandijos, Huso miesto istorijos muziejaus

Siuvinėjimo tradicijos istorija kilo Senovės Egipte ir sklido Persijos, Babilono, Palestinos ir Sirijos teritorijose. Viduramžiais imta siuvinėti kryželiu, o Renesanso laikotarpiu šis moterų užsiėmimas pasklido po visą Europą. Siuvinėjimas buvo laikomas religiniu, bažnyčios diktuojamu užsiėmimu, dėl to nemažai siuviniuose randama religinių simbolių ir motyvų. Šalia jų gausiai siuvinėti gėlių ir graikiškieji ornamentai ir apskritai juose gausu pačių įvairiausių temų ir siužetų. Iš pradžių siuvinėta nespalvotais, neryškiais siūlais, o XVII a. įsigalėjus natūralių dažų pramonei siuviniuose ėmė masiškai rėkti „raudonoji revoliucija“: ant baltos drobės imta siuvinėti šilkiniais ar vilnoniais ryškiai raudonos spalvos siūlais. 

Tokią neryškių, ryškesnių ir ryškių paveikslų seką galima pamatyti ir mūsų muziejuje eksponuojamoje siuvinių parodoje iš Olandijos, Huso miesto De Bevelanden istorijos muziejaus. Seniausias siuvinėtas darbas, datuotas 1776 m., yra labai švelnus, blankus, o jauniausias 1953 m. – intensyvių, ryškių ir sodrių spalvų. Yra ir tokių, kuriuose spalvos yra susipynusios – tokiu būdu besimokančios mergaitės galėdavo lengviau suvokti dygsnių seką, siuvinėjimo eigą. Ir nors pagrindinis ir populiariausias siuvinėjimo būdas išliko kryželinis, buvo siuvinėjama (ir eksponuojamuose pavyzdžiuose tai matyti) gana sudėtingais būdais: dygsniavimu, lygiuoju dygsniu, Alžyro akies dygsniu, akute ir Holbeino dygsniu.

Eksponuojama siuvinėjimo darbų paroda turi išskirtinę vertę tuo, kad visi eksponatai – originalai. Jie buvo naudojami mokyklose kaip pavyzdinė, mokomoji medžiaga, iš kurios buvo mokomasi siuvinėti tam tikrus simbolius, įvairių šriftų raidyną, skaičius. Nuo 1880 m. toks mergaičių mokymas siuvinėti tapo privalomas, todėl šie mokykliniai siuvinėjimo pavyzdžiai pakeitė iki tol gają tradiciją, kai dukra siuvinėjimo raštus perimdavo iš mamos ir papildžiusi savomis improvizacijomis, savo raštais ir reikšmėmis perduodavo savo dukteriai. O kad siuvinėti mergaitės buvo mokinamos labai anksti, byloja ir parodos iš Olandijos pavyzdžiai – jauniausia siuvinio autorė yra ketverių metukų, vyriausia – penkiolikos.

Visa tai buvo iki pirmosios siuvinėjimo pavyzdžių knygos išleidimo 1523 m. Augsburge, Vokietijoje. Olandijoje siuvinėti iš knyginių pavyzdžių imta kur kas vėliau. Taigi dar kurį laiką mergaites siuvinėjimo mokindavo motinos, o vėliau – mokyklų mokytojos, dažniausiai – mokyklų direktorių žmonos. Mokyklose buvo teigiama, kad siuvinėjimas yra praktiškas ir moterims naudingas, ateityje praversiantis amatas, kurio reikia mokytis. Tačiau pati siuvinėjimo istorija yra kita – pagrindinė siuvinėjimo užduotis buvo ženklinimas. Ankstesniais laikais namuose buvo laikoma daug drobių, o plaunamos ir balinamos – vos kartą kitą per metus, taigi vienu kartu plaunant tiek audinių buvo būtina apsaugoti savo audeklus ir drobes nuo vagysčių. Žymėti buvo ne tik audiniai, siuviniais taip pat buvo žymimi rūbai – kad nesusikeistų, nesusimaišytų. Išsiuvinėti sutartiniai simboliai, įsimintiniausi šeimos švenčių įvykiai, speciali numeracija – visa tai veikė kaip kitados miesto valgyklų šaukštuose išmuštos skylutės. Šalia šeimos įsimintiniausių įvykių siuvinėjimo taip pat svarbūs buvo vietiniai, regioniniai, o gal net ir pasauliniai įvykiai. Apie vieną tokių – Zeelando regiono Olandijoje potvynį 1953 m., nusinešusį nemažai aukų ir kraštą palikusį pasiekiamą tik valtimi, liudija dvylikametės siuvinys – jauniausias eksponatas Panevėžio kraštotyros muziejaus parodoje iš Olandijos. Pagerbiant visas potvynio metu padėjusias šalis, buvo išsiuvinėtos visų šių valstybių vėliavos.

Muziejuje galima įsigyti vieno siuvinių parodos eksponato spausdintų pavyzdžių siuvinėjimui.  

Parodos galerija