Jungtinė lapkričio mėnesio virtuali paroda: „Religija“

  


  

  

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva), jungtinė mėnesio virtuali paroda – „Religija“.

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Preilių Romos katalikų bažnyčia. Romos katalikų bažnyčia Preiliuose turi senovės ištakas. 1870-aisiais buvusios medinės bažnyčios vietoje pradėta statyti akmeninė bažnyčia. Bažnyčios statybomis rūpinosi to meto Preilių dvaro savininkas – Janas Mohlas. Ji buvo pastatyta iš riedulių ir plytų, tačiau bažnyčios bokšto statyba buvo skubota ir dėl to bažnyčia buvo pastatyta žemesnė nei planuota. 1886 m. bažnyčia buvo baigta statyti ir ją pašventino Preilių dekanas Danuševskis. Mergelės Marijos ėmimo į dangų garbei 1896 m. bažnyčią pašventino Mogiliovo arkivyskupas Franciszekas Albinas Symonas.

   

1. Arnotas arba liturginiai drabužiai. XVIII a. pr. Arnotas buvo naudojamas katalikų apeigų metu Preilių katalikų bažnyčioje. XVIII a. pradžioje Jadvyga Elžbieta, naujoji Preilių savininko Fabiano Borcho žmona, prieš gimdymą parašė testamentą ir paliko savo vestuvinę suknelę Preilių bažnyčiai, kad pagamintų arnotą. Arnotas atspindi glaudų ryšį tarp Preilių dvaro savininkų ir katalikų bažnyčios. Eksponuojama Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejuje.

  

  

   

2. Preilių Romos katalikų bažnyčios altoriaus eskizas. 1880 m. Centrinio altoriaus, kaip ir viso bažnyčios pastato, autorius buvo Rusijos imperijos civilinės statybos architektas Nikolajus Visockis (1831–1907). N. Visockis suprojektavo daug geležinkelio infrastruktūros objektų ir viešųjų pastatų Vitebsko provincijos miestuose Nevelyje, Vitebske ir Daugpilyje. Vėliau kiekvienas Preilių bažnyčios dekanas, atlikdamas tarnybą Preiliuose, padarė daugiau ar mažiau patobulinimų – atstatydamas arba pagerindamas vieną ar kitą bažnyčios dalį.

 

  

    

3. Dekanas Pēteris Apšenieks prie pagrindinio altoriaus. Apie 1934 m. Fotografas: Joselis Nadelis. Nadelio fotografijoje centrinis altorius vaizduojamas 1930–1934 m., kai jau įvyko pirmieji reikšmingi altoriaus dalies pakeitimai. Pēteris Apšenieks (1887–1942) Preiliuose tarnavo 1930–1936 m. ir jis buvo ne tik dekanas, tačiau dar ir rašytojas bei kultūros veikėjas. Jis rašė dvasinę ir pasaulietinę literatūrą, mokyklines knygas, dramas ir dirbo žurnalistikoje. Po sovietų okupacijos 1941 m. birželio 11 d. jis buvo areštuotas ir be teismo išsiųstas į stovyklą Severouralske, Sverdlovsko srityje, kurioje 1942 m. mirė.

 

  

  

 

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus

 

Istoriškai Gardinas yra daugelio religijų regiono centras. Krikščionybė bizantiškos apeigos forma čia, pagoniškuose kraštuose, pradėjo plisti ne vėliau kaip XII a.. Šis procesas padėjo pamatą ikonų tapybai, menui ir amatams plėtotis, prisidėjo prie švietimo plėtros ir knygų kultūros formavimo. Viena iš pirmųjų krikščionių bažnyčių – Šventųjų Boriso ir Glebo bažnyčia – XII a. buvo pastatyta Gardine ir buvo iš dalies išsaugota iki šių dienų. Vakarų apeigų krikščionybė, katalikybė padidino savo įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Viduramžiais Gardine ir netoliese jo pasirodė žydų ir musulmonų bendruomenės. XVI a. pradėjo plisti reformacijos idėjos ir bajorai priėmė protestantizmą, tačiau kontrreformacijos metu Katalikų bažnyčios pozicijos sustiprėjo ir dauguma magnatų grįžo į katalikybę. Uniatų bažnyčia buvo įkurta 1596 m., o stačiatikių bažnyčia prarado didelę tikinčiųjų dalį, tačiau išlaikė savo organizacinę struktūrą ir kultūrinę tradiciją. Baltarusijos žemei patekus į Rusijos imperiją, stačiatikiai sustiprino savo pozicijas ir tapo dominuojančia religija. Po Pirmojo pasaulinio karo mūsų žemės tapo Lenkijos Respublikos dalimi. Naujoji valdžia pradėjo aktyviai remti katalikų bažnyčią, nors dauguma gyventojų buvo žydai. 1943 m. kovo mėn. likvidavus Gardino getą, žydų religinė tradicija ilgą laiką buvo apleista, ir tik nuo 1990-ųjų ji pamažu pradėjo atgyti. Pokariu sovietų valdžia tęsė religinio gyvenimo engimo politiką. Bažnyčios ir vienuolynai buvo uždaryti ir sunaikinti, bažnyčių struktūros sumažintos. 1960 metais Gardino Theotokos vienuolyno gimimas buvo panaikintas. 1961 m. lapkričio 29 d. buvo susprogdinta viena seniausių Baltarusijos katalikų bažnyčių – Vytauto bažnyčia Gardine.

 

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo religinis atgimimas. Šiandien Gardinas laikomas skirtingų religijų miestu. Čia yra stačiatikių ir katalikų bažnyčios, viena didžiausių sinagogų Rytų Europoje ir vienintelė protestantų bažnyčia Baltarusijoje, veikianti istoriniame pastate. Daugiau informacijos apie religinį miesto gyvenimą galite rasti Gardino valstybiniame religijos ir istorijos muziejuje, kuris taip pat yra vienintelis šalyje.

 

1. Ikona „Šv. Eufrozina iš Polocko“. 1859 m. Šventoji Eufrozina iš Polocko, kilusi iš Rurikovičių šeimos Polocko apylinkių, buvo XII a. gyvenusi švietimo epochos atstovė. Šiandien ji laikoma Baltarusijos žmonių globėja. Jos vardas siejamas su garsaus meno ir amatų paminklo, Polocko Eufrozinos kryžiaus, sukūrimu. Nors viduramžiais šventoji Eufrozina buvo kanonizuota, XX a. pradžioje jos kultas įgijo ypatingą pagarbą. Iki šio laiko yra žinomi pavieniai šventosios atvaizdai. Vienas iš jų yra Gardino valstybinio religijos ir istorijos muziejaus kolekcijoje. Dešiniojo krašto centre esantis autorės parašas ypatingai vertingas šiai ikonai, kurią 1859 m. sukūrė vienuolė Nafonta Kalašnikova.

 

  

  

2. Liturginė apranga. XVIII a. Reimentas (casula) yra Romos katalikų dvasininkų viršutinė liturginė apranga. Ją gali dėvėti tik vyskupai ir kunigai. Jis susideda iš dviejų medžiagos dalių, suapvalintų apačioje ir pritvirtintų pečių siūlėmis. Kadangi reimentas dėvimas ant kitų liturginių drabužių ir yra gražiausia jo dalis, jis poetiškai lyginamas su meile, visų dorybių deriniu. Nuotraukoje parodytas reimentas mus labiausiai domina, nes jo galinės dalies centre yra Slucko juostos fragmentas. Šie gausiai dekoruoti diržai buvo džentelmenų klasės orumo simbolis, jų gamyboje dažnai buvo naudojami auksiniai ir sidabriniai siūlai.

  

  

  

3. Mišna (lot. Deuteronomium). 1852 m. Gardino žydų bendruomenė buvo viena didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Nenuostabu, kad Gardine atidaryta pirmoji Baltarusijoje žydų spaustuvė. Jai vadovavo meistras Nokhimas. Vėliau jo verslą tęsė sūnus Zymelis Nokhimovičius, kuris nuo 1821 m. taip pat turėjo spaustuvę Vilniuje. Spaustuvė leido religinę literatūrą, pavyzdžiui, pristatyta penktoji Mišnos dalis (Deuteronomium), kuri buvo išleista 1852 m.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Nauja parapinė Kankinio vyskupo šv. Stanislovo bažnyčia pietvakarinėje Panevėžio miesto dalyje pradėta statyti 1908 metais. Tačiau dėl kilusių karų ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių šventovė nebuvo pastatyta. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI įsteigė Panevėžio vyskupiją ir būsima vyskupo katedra paskyrė pradėtą statyti bažnyčią, suteikdamas jai Karaliaus Kristaus titulą. Statomos bažnyčios planą pakeitė architektas Romanas Steikūnas ir inžinierius Aleksandras Gordevičius.

 

1. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Apie 1935 m. Fot. Antanas Patamsis. Katedros statybos reikalais rūpinosi vyskupas Kazimieras Paltarokas, kanauninkas Jonas Maciejauskas, prelatas Pranciškus Strakšas. 1930 m. kovo 4 d. prelatas Jonas Mačiulis-Maironis katedrą pašventino. 1933 m. birželio 30 d. per Eucharistinį vyskupijos kongresą katedrą konsekravo J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas.

 

  

  

2. Pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958). Panevėžys, apie 1935 m. Fot. Jonas Žitkus. Nuotrauka vyskupo užrašyta Rokiškio dekanato dekanui kunigui Jurgiui Žitkevičiui, saugoma Panevėžio kraštotyros muziejaus fonduose. K. Paltarokas vyskupu konsekruotas 1926 m. gegužės 2 d. Kauno bazilikoje. Ingresas Panevėžyje įvyko 1926 m. gegužės 30 d. Vyskupas parašė per penkiasdešimt ganytojiškų laiškų, išleido leidinių pastoracijos, auklėjimo ir kitais aktualiais klausimais. Palaidotas Panevėžio katedros kriptoje.

 

  

  

3. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros centrinė nava. 2004 m. Fot. Gintaras Lukoševičius. Didysis altorius – vyskupo K. Paltaroko dovana katedrai. Virš tabernakulio stovi Kristaus Karaliaus statula, sukurta Panevėžyje gyvenusio pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944). Apsidės lubos ištapytos dailininko Jono Mackevičiaus (1872–1954) daugiafigūrės kompozicijos freska „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“. Katedrą puošia ir kitų žymių vietos menininkų darbai: tapytojų Povilo Puzino, Stepono Römerio freskos ir paveikslai, Vincento Jakševičiaus skulptūros.

  

  

  

  

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/