Jungtinė kovo mėnesio virtuali paroda: „RANKŠLUOSČIAI“

 

 

  

  

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva), jungtinė mėnesio virtuali paroda – „Rankšluosčiai“.

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus kolekcijoje yra 82 rankšluosčiai, kurie chronologiškai apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki 1990 m. Seniausias rankšluostis buvo pagamintas apie 1890 metus Ruseckių kaime, Ludzos rajone, vėliausi - 1986 m. Taikomosios dailės studijos „Dubna“ narių, Lyvanuose.

 

Pagal funkciją jie skirstomi į tris kategorijas: garbės (iškilmingi, šventiniai ir svečių rankšluosčiai), kasdieniai (burnos ir rankų servetėlės) ir virtuvės rankšluosčius.    Rankšluosčiai buvo neatsiejama nuotakų kraičio dalis: jie buvo austi, siuvinėti ir įvairiai dekoruoti, kad įrodytų kūrėjo talentą ir gerą skonį. Plačiausiai pristatomi muziejaus kolekcijoje - Art Nouveau gėlių kompozicijomis dekoruoti rankšluosčiai.


Viena populiariausių rankšluosčių galo dekoracijų muziejaus rankšluosčių kolekcijoje – nėriniai, nerti vąšeliu. Siuvinėjimas taip pat plačiai naudojamas rankšluosčių dekoravimui. Juos nuaudė regiono moterys, sekdamos epochos mados tendencijas. Rankšluosčių galus puošė spalvotais siūlais išsiuvinėtos gėlių kompozicijos, papildytos tekstu, monogramomis, užsienio tautosakos motyvais. Rankšluosčiai, dekoruoti ažūrine technika, itin prabangūs ir rafinuoti.

 

1. Seniausi Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus kolekcijos rankšluosčiai. XIX amžiaus pabaiga. Seniausias rankšluostis buvo nuaustas 1890-aisiais Ruseckių kaime raštuota trinyte technika, išsiuvinėtas 1953 m. Preiliuose. Antras pagal senumą rankšluostis nuaustas XIX amžiaus pabaigoje. Rankšluostis lininis, išaustas trinyčiu raštu, galuose – medvilniniu siūlu nunertas stilizuotas paukščio atvaizdas. Vienas rankšluosčio galas išsiuvinėtas raudonomis gėlėmis su žaliais lapais ir raudonu užrašu „Nusivalyk burną ir prisimink mane”. Kitame gale išsiuvinėti du raudoni paukščiai, gėlių motyvai, po kuriais - raudona monograma „AP“.

 

 

 

2. Eleonoros Rečos balti rankšluosčiai. 1930–1940 m. Itin dailūs yra balti rankšluosčiai, kuriuos 1930–1940 m. pagamino audėja Elonora Reča iš Babrų, Silajanų parapijos, Rezeknės rajono. Rankšluosčių galus puošia nėriniai, nerti vąšeliu, ir ažūrinis siuvinėjimas su juostelėmis bei gėlių ir lapų motyvai.

 

 

 

3. Rankšluostis dekoruotas siuvinėta gėlių kompozicija ir tekstu. 1960-ieji. XX amžiaus pradžioje imta austi rankšluosčius, kuriuose buvo išsiuvinėtas tekstas – linkėjimai, liaudies dainos, patriotinės eilutės. Siuvinėjimo šablonų buvo galima įsigyti rankdarbių parduotuvėse. 1960-aisiais Valentinos Vaivodės Kivleniekiuose, Rudzatų parapijoje pagamintas rankšluostis išsiskyrė ypač gausiais siuvinėjimais. Vieną rankšluosčio galą puošia raudona stilizuota gėlė, žalių lapų motyvas ir mėlynas užrašas ,,Gyvenimas yra sapnas. Idealu - nėra tikra”. Ant kito rankšluosčio galo tamsiai raudonai išsiuvinėtas trumpas liaudies dainos tekstas.

 

 

 

 

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus

 

Etnografiniai rankšluosčiai. Baltarusiškas rankšluostis (išsiuvinėtas ritualinis rankšluostis) yra ištikimas žmogaus palydovas, lydėjęs jį visą gyvenimą ilgus šimtmečius. Jis atskleidė visą daugelio baltarusių kartų vaizdų, įvykių, įsitikinimų ir likimų pasaulį. Pribuvėjos priimdavo kūdikius rankšluosčiu, peršantis buvo įteikiami rankšluosčiai, bažnyčioje jaunavedžiai taip pat stovėjo ant rankšluosčių. Rankšluosčius naudodavo išnešant mirusįjį iš namų, vežant į kapines ir laidojant. Be to, rankšluostis lydėjo žmogų kasdienėje veikloje nuo ryto iki vėlaus vakaro. Todėl jie yra vienas įdomiausių tradicinės baltarusių kultūros reiškinių. Gardino valstybinio istorijos ir religijos muziejaus kolekcijoje galima rasti daugybę įvairių tipų etnografinių rankšluosčių. Sužinokime apie juos daugiau.

 

1. Religinis rankšluostis. Marijos Scepunenkos ikonos rankšluostis. Prapoisko rajonas. 1920-ieji. Religiniam rankšluosčiui buvo suteiktas aukščiausias statusas, nes nuo senų senovės juo buvo puošiamos ikonos. Atsižvelgiant į tai, jis ornamentuotas ne tik išilgai kraštų, bet ir viduryje. Šis rankšluostis buvo nuaustas 20 amžiaus pradžioje Mogiliovo provincijos teritorijoje.

 

 

 

2. Vestuvinis rankšluostis. Piršlio rankšluostis - Nina Matsulevič, Drohičino rajonas. 1920–1930 m. Rankšluostis vaidino svarbų vaidmenį vestuvėse. Senovėje vedybinio amžiaus mergina kartu su vyresnėmis šeimos moterimis išsiuvinėdavo mažiausiai 30 rankšluosčių specialiai vestuvėms. Svarbūs šventės dalyviai - jaunikio mama, nuotakos mama, piršliai – būdavo surišami rankšluosčiais. Tuokdamiesi jaunavedžiai stovėdavo ant rankšluosčio. Visos šios apeigos simbolizavo dviejų giminių sąjungą. Kai kurie ritualai išliko iki šių dienų.

 

 

 

3. Laidotuvių (gedulo) rankšluostis. Marija Matskala, Lydos rajonas. 1950 m. Laidotuvių apeigose rankšluostis simbolizavo kelią į kitą pasaulį. Kaimuose buvo įprasta, namuose kam nors mirus, pakabinti rankšluostį. Jis  kabėdavo ir prieš laidotuves bei šešias savaites po jų. Buvo tikima, kad grįžusi namo mirusiojo siela gali rasti prieglobstį po rankšluosčiu. Nuotraukoje matomas XX a. laidotuvių rankšluostis iš muziejaus kolekcijos.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Iki XX a. vidurio Lietuvoje vyravo namuose austi rankšluosčiai. Tai siauras ilgas audeklas, skirtas rankoms, veidui, kūnui šluostyti. Tačiau nuo senų laikų rankšluosčiai naudoti šeimos ir bendruomenės apeigose. Jie buvo dovanojami per vestuves, krikštynas ar vardynas. Dovanojami duobkasiams ar karsto nešikams. Ankstesniais laikais aukojami kryžiams ar paliekami kitose šventose vietose.

 

Senieji XIX a. pab.–XX a. pr. rankšluosčiai buvo audžiami apie 35 cm pločio, 250–300 cm ilgio iš balintų lininių siūlų. Rankšluosčių ataudams buvo naudojami nebalinti lininiai siūlai. Dažniausiai austi lininiai keturnyčiai, rečiau puošnesni aštuonianyčiai servetiniai rankšluosčiai. Raštai – dažniausiai geometrinės figūros: langeliai, stulpeliai, dryželiai, apskritimai, kurių galuose įausti raudonų medvilninių siūlų žičkai. Rankšluosčių galų papuošimams naudoti rištiniai kutai (pinikai), nėriniai ir mezginiai.

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje daugiausia yra XX a. 3–4 deš. namuose austų rankšluosčių. Tuo metu imta austi trumpesnius ir platesnius (35–40 cm pločio) rankšluosčius, tobulėjo ir sudėtingėjo jų audimo technika (keturnyčiai diminiai ir rinktiniai). Raštui išryškinti derinami balinti ir nebalinti lininiai siūlai. Rankšluosčio galai dažniausiai užbaigiami rankų darbo medvilniniais mezginiais ir pintiniais kutais (pinikais). Patys ploniausi ir gražiausi rankšluosčiai buvo puošiami audėjos siuvinėtomis monogramomis (pirmosiomis vardo ir pavardės raidėmis). Tokie puošnūs rankšluosčiai buvo kabinami rankšluostinėse – pačioje garbingiausioje gryčios ar seklyčios vietoje kaip dekoratyvus puošybos elementas.

 

XX a. viduryje namuose austi rankšluosčiai praranda savo tiesioginę paskirtį, tačiau jiems imama suteikti lietuviškos tautinės tapatybės išraiškos prasmė. Jie audžiami rinktiniais raštais, gerokai platesni ir įgyja dekoratyvinę reikšmę. Dekoratyviniuose rankšluosčiuose dominuoja rinktiniai augaliniai raštai, audžiant išrenkami lietuvių tautai svarbūs simboliai: Vytis, Gediminaičių stulpai, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ ar bažnytinės giesmės „Marija Marija“ žodžiai.

 

1. Seniausieji Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje saugomi XIX a. pab.–XX  a. pr. rankšluosčiai, atskleidžiantys Šiaurės vakarų Aukštaitijos etninį paveldą.

 

 

 

2. Monogramomis puošti rankšluosčiai. XX a. pr. Šie rankšluosčiai dažniausiai kabėdavo rankšluostinėje – garbingiausioje gryčios ar seklyčios vietoje. Jie buvo dovanojami per vestuves, krikštynas ar vardynas.

 

 

 

3. Dekoratyviniai rankšluosčiai iš monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovanotos tekstilės kolekcijos. XX a. vid. Nagingų audėjų kun. J. Antanavičiui per Juozapines ar kalendų metu dovanoti rankšluosčiai stebina ne tik raštų įvairove, bet ir įaustais simboliais ir ištisais tekstais, pavyzdžiui, „Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai“ ar giesmė „Marija Marija“ (Maironio žodžiai).

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejushttp://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/