Dvaras

Jungtinė rugsėjo mėnesio virtuali paroda: „Dvaras“

 

 

 

Nuo 2020 metų rugsėjo mėnesio prasideda pirmoji viešoji projekto „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“ veikla. Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva) kiekvieną mėnesį pasiūlys bendrą mėnesio virtualią parodą įvairiomis temomis, susijusiomis su bendru kultūros paveldu.

Rugsėjo mėnesį supažindinsime su dvarais ir jų paveldu.

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Preilių dvaras

XIII a. kartu su vokiečių kryžiuočiais į Livoniją atvyko Borchų giminė. Borchai dalyvavo svarbiausiuose valstybės politiniuose ir kariniuose įvykiuose. Preiliai Borchų giminei priklausė nuo 1382 iki 1866 metų. Deja, seniausių Preilių dvarų valdytojų vardai nėra žinomi. 1475 m. Livonijos ordino valdovas Berndas von der Borchas perleido Preilius savo sūnėnui Simonui Borchui. 1563 m. Žygimantas Augustas patvirtino Borchų šeimai Preilių nuosavybės teises. 1866-aisiais, praėjus keleriems metams po baudžiavos panaikinimo, Michaelis Borchas pardavė Preilių dvarą. Po to dvaras priklausė dar keliems savininkams.

 

1. Preilių rūmai. XX a. pradžios atvirukas. Preilių rūmai reprezentuoja istorizmo epochos architektūrą ir yra vieni iš ryškiausių neogotikos pavyzdžių Latvijoje. Rūmai buvo pradėti statyti Counto Josepho Heinricho von der Borcho laikais (1764–1835) ir 1836 m. baigta statyti seniausia rūmų dalis. Rūmus atstatė ir išplėtė J. H. Borcho sūnus, rašytojas ir kolekcininkas Michaelis Borchas (1806–1881) – paskutinis Borchų giminės atstovas, gyvenęs Preiliuose. XX a. rūmuose buvo įsteigtos įvairios institucijos, įskaitant Preilių žemės ūkio ir vidurinę mokyklas. 1978 m. rūmus apgadino gaisras.

 

 

 

 

2. Preilių dvaro valdytojo, Maltos ordino vadovo Josefo Heinricho von der Borcho (1764–1835) uniformos fragmentai. Preilių dvaro valdytojas Josefas Heinrichas von der Borchas rūsyje pastatė koplytėlę su kripta savo giminei. 2007 ir 2008 m. archeologinių kasinėjimų metu kriptoje buvo rasti Maltos ordino vadovo uniformos fragmentai. Uniforma pasiūta iš rudo aksominio audinio su inkaro motyvais, abiejose pusėse išsiuvinėta brokadiniais siūlais ir dekoruota metalinėmis sagomis bei kablinėmis segėmis. Sagose išgraviruotas Maltos ordino kryžius. Uniforma eksponuojama Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejuje.

 

 

 

 

3. Preilių rūmai 2020 metais. Fot. Iveta Babre. Preilių rūmai yra valstybinės reikšmės architektūros paminklas. Nuo 2017 m. rūmuose atliekama renovacija. Pasibaigus atnaujinimo darbams Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus ekspoziciją planuojama perkelti į Preilių pilį.

 

 

 

 

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus

Gardinas yra laikomas rūmų ir rezidencijų miestu. Nuo 1673 m. kas trečia Abiejų Tautų Respublikos seimo sesija vyko Gardine, tai ir paveikė šio miesto vystymąsi. Per šį laikotarpį daug didikų čia pasistatė rūmus. XVIII a. jų buvo apie 60. Tarp jų – ir valstybės veikėjo, Gardino senųjų laikų didikų Chreptovičių-Litavorsų, Odrovonžų herbo giminės atstovo Karolio Chreptovičiaus rūmai. Tačiau jiems suklestėti padėjo ne politika, bet sėkminga santuoka.

 

1. Chreptovičių rūmai. Pirmą kartą paminėti XVIII a. viduryje. Tuo laiku tai buvo baroko stiliaus U formos dviejų aukštų akmeninis statinys. Nėra išlikusių originalių rūmų vaizdų, tačiau yra išlikęs antro aukšto architektūrinis planas.

 

 

  

   

  

2. François‘o Nepveu knyga „Krikščioniškosios refleksijos, arba visų metų mintys“. Yra manoma, kad rūmai buvo pastatyti Karolio įsakymu ir jo lėšomis iki vedybų su tolima Chreptovičių šeimos giminaite Ana. François‘o Nepveu knygą „Krikščioniškosios refleksijos, arba visų metų mintys“ pristatome su, tikėtina, Anos autografu.

 

 

 

 

3. Chreptovičių rūmai. Juose šiuo metu yra įsikūręs Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus. Tai vienintelis tokio profilio muziejus Baltarusijoje. Čia veikia dvi nuolatinės ir įvairios laikinos ekspozicijos. Pirmoji nuolatinė ekspozicija – „Epocha. Laikas. Pastatai“ skirta dvarui ir jo buvusiems savininkams. Antroji nuolatinė ekspozicija pasakoja apie religinio gyvenimo Baltarusijoje ypatumus nuo senovės iki šiandienos.

 

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

Dvarai Lietuvoje pradėjo formuotis XIV a. ir buvo reikšmingi iki 1922-ųjų žemės reformos. Ištisus šimtmečius dvarai buvo šalies ekonominio, politinio, kultūrinio gyvenimo centrai. Jų nykimas prasidėjo po baudžiavos panaikinimo 1861 m. Ypač daug žalos padaryta 1940-aisiais, pirmosios sovietų okupacijos metais: nacionalizacija, išgrobstytos arba sunaikintos meno vertybės, bibliotekos, archyvai, savininkų trėmimas į Sibirą. Sovietmečiu be šeimininkų likusiuose dvaruose įkurdintos mokyklos, bibliotekos, pensionatai, kolūkių ir tarybinių ūkių centrai ar jų padaliniai, apgyvendinti naujakuriai – būsto neturintys asmenys. XX a. pab.–XXI a. pr. dvarų laukė skirtingi likimai ir nauji išbandymai. Šiandien džiugina ir gausiausią lankytojų skaičių pritraukia Panevėžio krašte atkurti Burbiškio, Bistrampolio, Puziniškio dvarai bei juose vykstantys renginiai. Tvarkomi ir prižiūrimi Naudvario, Raguvėlės, Palėvenės dvarai. Tačiau ne visiems dvarams taip pasisekė, ypač liūdnas vaizdas iškyla apsilankius buvusiose Nevėžininkų, Staniūnų, Alančių, Mitriūnų, Memenčių, Aukštadvario, Ūdrų, Daniliškio ir kitų dvarų sodybose.

 

1. Naudvario dvaras. 1929 m. Nuotrauka iš Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės fondų. Nuo XVIII a. pabaigos dvaras priklausė garsiai Kerbedžių giminei. Jame 1810 m. gimė Stanislovas Kerbedis, vėliau tapęs žymiu inžinieriumi, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotoju. Nuo 1933 m. šiame dvare gyveno gamtininkas, pedagogas Valerijonas Straševičius (1885–1968), surinkęs gausią pasaulio vabzdžių kolekciją. 1940 m. dvaras sovietų valdžios buvo nacionalizuotas, V. Straševičiaus šeima ištremta į Sibirą. Unikalioji vabzdžių kolekcija pateko į Panevėžio kraštotyros muziejų, kur ir yra eksponuojama.

 

 

 

 

2. Rašomasis stalas ir krėslas iš Kerbedžių dvaro Naudvaryje. XIX a. pab.–XX a. pr. Fot. Tomas Stasevičius. Baldai puošti bajorų Kerbedžių herbo medžio inkrustacijomis. Fotografuoti Panevėžio kraštotyros muziejaus parodoje „Dvaro vartus atvėrus“ 2016 m.

 

 

 

 

3. Naudvario dvaras. Panevėžio r., Naujamiesčio sen. 2010 m. Fot. Tomas Stasevičius. Sovietmečiu dvare įsikūrė kolūkio kontora. Nuo 1982 m. rūmuose veikė pradinė mokykla, kiti pastatai priklausė gyventojams. Šiuo metu dvaro pastatai priklauso Panevėžio rajono savivaldybei.

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

 

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus http://www.paneveziomuziejus.lt/