Darnioje gyvenimo ir kūrybos tėkmėje

J. Gudavičius gimė 1873 m. sausio 13 d. Skliausčiuose (Eržvilko valsč.), pasiturinčioje, religingoje, darnioje šeimoje, puoselėjusioje prisiminimus apie Lietuvos praeitį ir tradicijas, mėgusioje muziką.

Kai būsimas kompozitorius buvo vaikas, Lietuva išgyveno sunkius carinės Rusijos priespaudos laikus – tautiškumas, lietuvybė slopinti visais būdais: drausta lietuviška spauda, buvo uždaromos bažnyčios, griežtai bausta net už kryžiaus pastatymą kapinėse. Sulenkėjusiai dvarininkijai lietuvybė nerūpėjo, tačiau radosi susipratusių kunigų, saujelė pasauliečių inteligentų, kurie ėmė žadinti tautą. Tokia buvo ir Gudavičių šeima – jų namuose visada skambėjo lietuviškas žodis, buvo dainuojamos žemaičių liaudies dainos. Motina vaikus mokė lietuviško rašto. Jau vaikystėje būsimo muziko širdyje įžiebtas meilės ir pasididžiavimo jausmas savo tėvyne, pagarba kalbai, giesmei. Ši patirtis, kaip ir vaikystėje supęs gamtos pasaulis vėliau taps stiprybės versme bei kelrode žvaigžde einant kūrybiniu ir nelengvu kasdienio gyvenimo keliu.

Berniuko muzikalumą pastebėjęs kaimyninio Varlaukio kaimo vargonininkas pasiūlė šeimai leisti jį pasimokyti groti vargonais. Taip gabiam jaunuoliui atsivėrė vartai į muzikos pasaulį. Nelengvai, bet 1899 m. baigtas Varšuvos muzikos institutas, įgytas muzikos mokytojo ir kapelmeisterio diplomas. Studijos ir gyvenimas Lenkijos sostinėje praplėtė akiratį, praturtino įdomiomis pažintimis. Lenkijos sostinėje J. Gudavičius bičiuliavosi su M. K. Čiurlioniu. Užsimezgusios draugystės su mokytoju, rašytoju, aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu dėka jau vėliau, apie 1912 m., J. Gudavičius sukūrė visai Lietuvai reikšmingą dainą „Kur giria žaliuoja“, tapusią nepakeičiama Lietuvos dainų švenčių repertuaro dalimi.

Po studijų J. Gudavičius grįžo į tėvynę, pirmasis iš Lietuvos muzikų parsiveždamas kapelmeisterio diplomą.

1900 m. jis pradėjo dirbti su karo orkestrais to meto carinėje kariuomenėje. Paskirtas vadovauti Gargždų, Kretingos kariniams orkestrams. J. Gudavičius sukūrė ilgai gyvavusią tradiciją rengti orkestrų koncertus Palangos vasaros estradoje poilsiautojams. 1905 m. jis perkeltas į Kauną, kur buvo dar daugiau galimybių veikti – be vadovavimo Kauno tvirtovės orkestrui, paskatintas kompozitoriaus J. Naujalio, įsijungia į lietuvybės propagavimo ir sklaidos darbą, vadovauja „Dainos“ draugijos vaikų chorui, pats rašo dainas, daug koncertuoja. Energijos užtenka ir vasarojant gimtojoje Žemaitijoje organizuoti pasaulietinius vietinių paprastų kaimo žmonių chorus. Nesibodi savo valstietiškos kilmės. Dorumas, kantrybė, geraširdiškumas, bet kartu ir profesionalus reiklumas atrakina paprastų žmonių širdis. Būtent dėl šių savybių į jo organizuojamus chorus, kad ir kur jie būtų, žmonės eidavo noriai, gausiai rinkdavosi ir klausytojai.

Darbas carinėje armijoje vis labiau slėgė J. Gudavičiaus pečius, dažnai pasvajodavo apie laisvą nuo armijos gyvenimą, kai galės atsidėti kūrybai ir pasišvęsti Lietuvai. 1909 m. caro armijos kapelmeisteris išleistas į atsargą.

Pradėdamas naują gyvenimo etapą, J. Gudavičius išvyko į gimtosios Žemaitijos bažnytkaimį Nemakščius – čia reikėjo vargonininko. Entuziastingai ėmėsi mylimos veiklos ir netrukus visa Žemaitija sužinojo apie Nemakščių vagonininko J. Gudavičiaus vadovaujamą chorą, kuriame dainavo net 85 choristai. Muziko nepamiršo ir J. Naujalis, pakvietęs jį dėstyti į Kaune įsteigtos Šv. Grigaliaus draugijos vargonininkų kursus. Kaune jis ne tik puikiai mokytojavo, bet ir aktyviai reiškėsi po draugijos vėliava įsteigtame pirmajame lietuviškame muzikos laikraštyje „Vargonininkas“. Savo straipsniuose J. Gudavičius atkreipė dėmesį į lietuvių liaudies dainas, kritiškai atsiliepė apie užsienio kūrinių įtraukimą į repertuarus: „Būtų daug maloniau klausytis pažįstamas melodijas, negu svetimas su išverstais į lietuvių kalbą žodžiais, nes joks vertėjas negali išversti muzikaliosios minties.“ („Vargonininkas“,1909 m., Nr. 2).

Kitas J. Gudavičiaus gyvenimo etapas susijęs su Taurage. 1912–1918 m. jis vargonauja Šv. Trejybės bažnyčioje, organizuoja bažnytinį ir pasaulietinį chorus, harmonizuoja liaudies dainas, moko vargonininkus, dalyvauja vietos inteligentų suburtoje teatro trupės veikloje. 1912 m. Tilžėje 2 tūkst. egz. tiražu išleistas pirmasis jo dainų rinkinys „Žemaitiškos dainos“. Šio rinkinio dainos „Prašom prašom paklausyti“, „Aš padainuosiu“, „Atvažiavo meška“ ir kt. pasklido po Lietuvą ir dainuojamos iki šiol. Tauragėje pergyvena ir sunkų Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį.

1918 m. išgirdęs žinią apie Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, J. Gudavičius suprato, kad visas jo gyvenimas keisis, ir visos jėgos, išmintis bei talentas bus atiduoti laisvai nepriklausomai Lietuvai.

Paskelbtos Nepriklausomybės įtvirtinimas 1919 m. tapo nemenku iššūkiu lietuvių tautai. J. Gudavičius, perskaitęs raginimus stoti į kovą su Lietuvos priešais, nedelsdamas rašo ministrui pirmininkui Mykolui Šleževičiui, prašydamas leisti jam suorganizuoti pirmąjį karinį orkestrą. Savanoris kapelmeisteris, paskirtas į Pirmąjį pėstininkų pulką (vėliau už pasižymėjimą kovose gavusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą), Marijampolėje suorganizuoja pirmąjį Lietuvos kariuomenės orkestrą. Nėra instrumentų, groti moka vos vienas kitas – viską reikia pradėti nuo nulio. Atkakliai, kruopščiai ir kantriai dirbant, pamažu viskas įsibėgėja, sunkiai, bet randama laiko repeticijoms tarp nuolatinių žygių ir kovų. Netrukus orkestrantai jau groja Tautos himną, karinius maršus, religinius kūrinius, dainas. Kapelmeisteris repertuarą nuolat papildo savo naujais kūriniais.

Visoje Lietuvos kariuomenėje prigyja J. Gudavičiaus sukurti trimitu atliekami signalai „Keltis“, „Rikiuotis“, „Pavojus“ ir kt. Žygiuodamas per Lietuvos kaimus pulkas neretai stabteli ir pagroja gyventojams, taip atsidėkodamas už palaikymą ir paramą kariuomenei.

J. Gudavičius puikiai suprato orkestro reikšmę savojoje kariuomenėje. Žygio metu pulko priekyje žengiantis orkestras, su kariais traukiantis bendrą dainą, įkvėpdavo drąsos, jėgų, kėlė kovų išvargintą kario dvasią, ramino ir guodė netekus kovos draugo.

Pasibaigus kovoms dėl Nepriklausomybės, dalis savanorių sugrįžo į namus, tačiau Ldk Gedimino pirmasis pėstininkų pulkas neišformuotas. J. Gudavičius pasineria į naujus pulkui iškilusius rūpesčius ir darbus. Atgaivinama orkestro koncertinė veikla, o surinktos lėšos skiriamos kareivių švietimui – retas jaunuolis, pašauktas ginti tėvynės, spėjo išmokti skaityti ar rašyti. Atnaujinus repertuarą žinomų klasikų kūriniais, surengti dideli koncertai įvairiuose Lietuvos miestuose. Išsiilgusi muzikos publika pasitikdavo orkestrą gausiomis ovacijomis. Be to, J. Gudavičius randa laiko pasirūpinti savo parašytų kūrinių leidyba. 1920 m. Kaune O. Vitkauskytė išleido jo dainų rinkinius „Aštuonios įvairios dainos“, „Trys dainos vienam balsui su fortepijono pritarimu“, „Mes broliai, sesutės“, kurie atspausdinti Tilžėje.

1927 m. Ldk Gedimino pirmojo pėstininkų pulko kapelmeisteris J. Gudavičius, tuo metu jau žinomas Lietuvos kompozitorius, išėjo į atsargą.

Prisiminęs kitą studijų diplome įrašytą specialybę, įsidarbina muzikos mokytoju Tauragėje mokytojų seminarijoje bei komercinėje mokykloje. Imasi organizuoti mokinių chorą, su kuriuo gieda bažnyčioje, spėja vadovauti chorams ir Skliausčiuose bei Varlaukyje.

J. Gudavičiaus parengtų orkestrų ir chorų dalyvavimas Lietuvos dainų šventėse – dar vienas svarbus jo nuopelnas. Pirmojoje dainų šventėje Kaune 1924 m. J. Gudavičius dalyvavo su orkestru; antrojoje, vykusioje 1928 m., – su Tauragės mokyklų ir miesto jungtiniu choru, o trečiojoje 1930 m. – su Vilniui vaduoti sąjungos Varlaukio skyriaus choristais. Paskatintas filosofo, visuomenės veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno, 1927 m. su Tauragės mokyklų ir miesto jungtiniu choru jis dalyvavo Mažosios Lietuvos dainų šventėje.

Už nuopelnus Lietuvai, dalyvavimą Nepriklausomybės įtvirtinimo kovose Juozapas Gudavičius pagerbtas valstybiniais apdovanojimais: 3-iojo laipsnio Vyties Kryžiaus antros rūšies ordinu (1928), Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (1928), Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio medaliu (1929); švenčiant Nepriklausomybės dvidešimties metų jubiliejų jis apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu (1938), už dalyvavimą Lietuvos dainų šventėje apdovanotas dainų šventės ženkleliu (1928). Nors šias relikvijas po muziko mirties artimieji saugojo kaip brangiausią šeimos turtą, pokariu Gudavičių namai buvo išplėšti, vertingi daiktai pavogti. Kartu su jais dingo ordinai ir medaliai, liko nepaliesti tik apdovanojimų raštai. Muziko anūko Kęstučio Martinonio pastangomis gavus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos leidimą, UAB „Lietuvos monetų kalykla“ atkūrė šių valstybinių apdovanojimų originalų autentiškas kopijas.

1928 m. J. Gudavičius pakviečiamas atvykti į Kauną ir suburti Karo muziejaus invalidų orkestrą. Kompozitorių ypač žavėjo muziejaus sodelyje tris kartus per dieną skambanti iš Rusijos susigrąžintų varpų muzika, muziejaus bokšte įrengto laikrodžio dūžiai, jaudinančios žuvusiųjų pagerbimo ir vėliavų pakėlimo bei nuleidimo apeigos, kurias kiekvieną dieną atlikdavo Nepriklausomybės kovų invalidai. Ypatingų iškilmių metų suskambėdavo ir Laisvės varpas, 1922 m. pakabintas Kauno karo muziejuje, nuliedintas lietuvių išeivijos iniciatyva, kaip padėka už atgautą Nepriklausomybę. Kompozitorius J. Gudavičius savo kūryba įsiliejo į kilnų darbą vadovaudamas Karo invalidų orkestrui bei sukurdamas kūrinius „Invalidų maršas“, „Tautiškas maršas“, „Gedulingas maršas“ ir kt.

Po dvejų metų darbo Karo muziejuje 1930 m. išvyko į Paįstrį.

Iliustracijos:

1. Kompozitoriaus, vargonininko Juozapo Gudavičiaus gimtoji sodyba Skliausčiuose. XX a. pirma pusė.

2. Varšuvos muzikos instituto studentas. Apie 1895 m.

3. Caro kariuomenės kapelmeisteris. Apie 1900 m.

4. Pirmojo pasaulietinio lietuvių vaikų choro dalyviai su vadovu J. Gudavičiumi. Kaunas. Apie 1906 m.

5. Pirmojo choro Skliausčiuose dalyviai ir vadovas J. Gudavičius. Choras suburtas atostogaujant pas seserį Petronėlę. 

6. Nemakščių choras su vadovu ir įkūrėju J. Gudavičiumi (pirmas dešinėje). Apie 1909 m.

7. Lietuvos kariuomenės Ldk Gedimino pirmojo pėstininkų pulko orkestras (vadovas J. Gudavičius – iš kairės antroje eilėje ketvirtas) – pirmasis lietuviškas karo orkestras. 1921 m.

8. Kapelmeisteris J. Gudavičius (centre) su orkestrantais. XX a. 3 deš.

9. J. Gudavičius diriguoja jungtiniam Tauragės chorui Mažosios Lietuvos dainų šventėje. 1927 m.

10. Skliausčiuose suburto choro dalyviai su vadovu J. Gudavičiumi (antroje eilėje centre). 1930 m.

11. J. Gudavičiaus įsteigtas Karo invalidų orkestras, kuriam jis vadovavo 1928–1930 m. Iš kairės: pirmoje eilėje antras – orkestro vadovas J. Gudavičius, trečias – Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius.

12. J. Gudavičiaus sukurtų dainų leidinys su partitūromis „Trys dainos“. 1920 m. Išleistas O. Vitkauskytės Kaune, spausdintas Tilžėje.

13. J. Gudavičiaus dainos „Mes broliai, sesutės“ partitūros dalis. 1920 m. Išleista O. Vitkauskytės Kaune, spausdinta Tilžėje.

14. J. Gudavičiaus sukurtų dainų leidinys su partitūromis „Šešios dainos 4 mišriems balsams“. 1928 m. Išleistas autoriaus lėšomis, spausdintas akcinėje „Ryto“ bendrovėje Klaipėdoje.

15. J. Gudavičiaus sukurtų giesmių leidinys su partitūromis „Trys giesmės“. 1932 m. Išleistas autoriaus lėšomis, spausdintas Movšovičiaus ir Kagano spaustuvėje Kėdainiuose.

16. Kompozitorius, vargonininkas, chorų ir orkestrų dirigentas J. Gudavičius (1873–1939), įsisegęs visus savo valstybinius apdovanojimus. 1938 m.

17. Apdovanojimo raštas, kuriuo patvirtinama, kad atsargos karo valdininkas J. Gudavičius apdovanojamas Vyties Kryžiaus antros rūšies 3-iojo laipsnio ordinu. 1928 m. gruodžio mėn.

18. Apdovanojimo Lietuvos Nepriklausomybės medaliu liudijimas, išduotas savanoriui J. Gudavičiui. 1928 m. gegužės 15 d.

19. Savanorių medalio liudijimas, patvirtinantis, kad atsargos karo valdininkas J. Gudavičius tikrai yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įstojęs į ją 1919 m. vasario 12 d., yra apdovanojamas kūrėjų-savanorių medaliu. 1929 m. kovo 20 d.

20. Apdovanojimo aktas, kuriuo patvirtinama, kad dimisijos karo valdininkas J. Gudavičius už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu. 1938 m. rugsėjo 8 d.

21. Apdovanojimų, kuriais J. Gudavičius įvertintas 1928–1938 m., kopijos. Atkurtos giminaičių pastangomis

2010 m.