Avalynė

 

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Avalynė“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Ar yra žemėje tokia vieta, kur žmogaus koja nebūtų įžengusi? Per tūkstančius metų buvo užkariautos ir aukščiausios viršukalnės, ir giliausi kanjonai bei lygumos. Ar žmonija būtų galėjusi padaryti be tinkamų batų: nuo pačių paprasčiausių odinių mokasinų ir postolių iki ikoninių „Air Jordan“. Kur beeitum visada avėsi batus, paliekančius pėdsaką ir kuriančius tavo istoriją.

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus avalynės kolekcija sąlyginai maža, tačiau visapusiškai atspindi, kokią avalynę avėdami XX a. miestų gatvėmis ir dulkėtais kaimo keliukais vaikščiojo Preilių miesto gyventojai.

 

1. Odiniai bateliai. 1930 m. Jelikamidos Ivanovos (Jelikamida Ivanova) avėti odiniai bateliai – vieni puikiausių batų muziejaus kolekcijoje. Aukštakulniai bateliai, kurių nosys papuoštos dekoratyviniais nėriniais. Kiekviena detalė atskleidžia puikų Rygoje veikusios „D. Mogilnikov batų gamyklos“ darbuotojų darbą, kurį neabejotinai paskatino aukšti gamyklos savininko Deivido Mogilnikovo (David Mogilnikov) standartai: 1927 metais Paryžiuje už savo gaminių kokybę jis laimėjo aukso medalį.

 

Jelikamida Ivanova gyveno Preiliuose, visa gyvenimą dirbo pašte, bet laisvu laiku ji aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.Tiksliai neaišku iš kur  J. Ivanova šiuos battelius gavo; gal jos brolis Janis Ivanovas (Jānis Ivanovs), žymus kompozitorius, jai juos padovanojo. Visgi, 1940 m. pabaigoje J. Ivanova juos atidavė savo kambario draugei Matrjonai Kotlerovai (Matrjona Kotļerova), kuri negalėjo avėto batelių, mat, jie buvo per maži, tačiau vertindama  kokybę dovaną pasiliko.

 

 

 

2. Medpadžiai. 1940 m. Medpdžiai, arba batai mediniais padais buvo vadinami klikatinais (klikatiņas) (greičiausiai dėl specifinio garso, kylančio einant juos apsiavus). Pagaminti II Pasaulinio karo metais, priklausė Valentinai Dzene (Valentīna Dzene), gyenusiai Dzeni, Preilių raj.

 

Dėl batų trūkumo karo metais moterys dažnai avėdavo klikatinus, taip pat vadinamus „taupumo batais“. Vokiečių okupacijos metais tokius batus plačiai populiarino spauda. Pavyzdžiui, 1942 m kovo 15 d. laikraštyje „Darbs un Zeme” buvo publikuotas straipsnis aiškinantis kodėl moterys turėtų avėti šiuos batus bei Vokietijoje avimų batų tokio tipo batų brėžinius bei gamybos instrukcijas. Batai buvo pagaminti iš medinio pado ir odinių dirželių. Tam, kad padas lankstytųsi, jį reikėjo perpjauti pusiau, o šios dvi pado dalys buvo surišamos odinėmis juostelėmis. Vietoj odos buvo galima naudoti ir audinius bei keliaraiščius.

 

 

 

3. Odiniai batai. 1930 m. – 1940 m. pr. 2018 m. lapkričio 2-16 dienomis Preilių žydų kapinių teritorijoje, kurioje 1941 m. vasarą buvo nužudyti žydų kilmės gyventojai, buvo atlikti keli kontroliniai kasinėjimai. Šių kontrolinių kasinėjimų tikslas – nustatyti tikslią šaudymų vietą, tam, kad būtų galima sutvarkyti šią teritoriją ir pastatyti memorialą. Kasinėjant buvo atrastos vieno masinio kapo ribos bei rasti keli itin vertingi  daiktai: per Holokaustą nužudytų Preilių gyventojų batai.

 

1944 m. vasarą vokiečių būriai turėjo trauktis iš Latvijos teritorijos, todėl ėmė deginti nužudytųjų kūnus, kad nuslėptų savo nusikaltimus. Taip nutiko ir Preiliuose. 20 batų buvo rasti ant ugnies nepaliesto masinio kapo krašto.

 

Ši raudona moteriška aukštakulnė basutė, puošta dekoratyviniu „lapu“ ne tik atspindi kokie batai buvo avimi Preiliuose 1940 – taisiais, prieš vokiečių okupacijos laikotarpį, bet yra ir unikalus Holokausto Preiliuose ir visoje Latvijoje liudijimas.

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Batai – svarbi aprangos detalė. Jie apsaugo  kojas nuo šalčio, purvo, drėgmės ir mechaninių sužeidimų, kuriuos gali sukelti aštrūs akmenys, spygliai ir į žemės paviršių iškilusios medžių šaknys.

 

Seniausias batų tipas Baltarusijos teritorijoje – vyžos (apavas, pintas iš liepos karnų ar medžio žievės). Ilgą laiką jie buvo žinomi ir slavams, ir baltams. Bent jau nuo 16 a pabaigos atsirado odiniai batai, geriau žinomi kaip postoliai ar stūmokliai (savotiškos basutės, pririštos prie kojų), juos, taip pat, būtų galima pavadinti vyžomis. Šalia vyžų, pagamintų iš liepų karnų ar medžio žievės, ir postolių Gardino regione tradiciniai buvo ir odiniai ar lininiai batai mediniu padu bei medžiaginėmis ar lininėmis virvelėmis ir siūlais.

 

Įdomu tai, kad vyžos, pagamintos iš liepų karnų ar medžio žievės, net ir nustojus jas avėti, galėjo išlaikyti savo ritualinę reikšmę. Pavyzdžiui, kai kuriuose kaimuose buvo tikima, kad jei velionis buvo palaidotas su odiniais batais, gyvūnas, iš kurio odos tas apavas buvo pagamintas trukdys mirusiojo ramybę kitame pasaulyje, norėdamas atsiimti savo odą. Per vestuves nuotaka ir jaunikis būdavo pasitinkami su basutėmis, kaip lojalumo simboliu, kad jaunavedžiai visada liktų pora.

 

Skirtingai nuo kaimo gyventojų, miestiečiai neavėjo nieko kito tik odinius batus. Postolius, plačiai naudotinus IX-XIII a., palaipsniui buvo papildyti odiniais auliniais batais, pusbačiais ar aukštakulniais bateliais. Nieko stebėtino, nes, pavyzdžiui,  Gardinas buvo gerai žinomas odos išdirbimo centras, kas atsispindi net garsiojo Ciunto (Zündt) graviūrose (Matthias Zündt, 1568 m.).

 

Gardine archeologų atrasta viduramžių laikų avalynė nuo Minsko, Bresto ar Polocko srityse rasto apavo išsiskiria savo lakoniška forma ir itin minimaliu dekoru.

 

1. Postoliai (naginės). Baltarusija. XX a. pradžia. Pasiūti iš odos. Postoliai, avėti Gardino regione XX a. pradžioje, nuo modernios avalynės skiriasi tuo, kad neturi kietų detalių (padų, užkulnių ir kulno) Iš pradžių jie buvo gaminamos nenaudojant specialių įrankių: apavas buvo gaminamas iš vieno odos gabalo, kurio kraštai užlenkiami į viršų. Norėdamas pritvirtinti postolių prie kojos, odos kraštuose batsiuvys pradurdavo skylutes, per kurias buvo perveriami dirželiai. Įmantresni postoliai buvo gaminami iš dviejų odos gabalų, kurių išorinė dalis buvo perpjauta ties bato nosimi. Odiniai dirželiai ar juostelės buvo įpinamos per angeles, taip sukuriant nėrinių raštą.

 

 

 

2. Kurpalis. Meistras Mikanovičius Ivanas Petrovičius (Mikanovich Ivan Petrovich). Miniutevkos kaimas, Ščiutino regionas. 1925-1927 m. Kurpalis (baltarusiškai vadinamas „kapyl“) – medinis pėdos formos daiktas. Paprastai batsiuviai jį naudoja gamindami batus.

 

Nors kurpalių rasta per archeologinius kasinėjimus Polocko, Minsko ir Bresto miestų XI-XIII a. žemės sluoksniuose, jie ilgą laiką išliko miesto amatininkų įrankiu, tuo tarpu kaimuose jis nebuvo naudojamas. Tiesa, palaipsniui kaimo amatininkų meistriškumo lygis augo ir jie ėmė naudoti modernesnes medžiagas ir įrankius. Todėl, XX a. pradžioje gaminant net ir primityvų apavą iš bastinių ar kanapinių virvių, kurpalis buvo naudojamas. Paprastai kurpaliai buvo gaminami iš beržo ar alksnio, į jį prikalant vinių.

 

Iš pradžių kurpalius gamindavo rankomis kiekvienai batų porai atskirai. Skirtingų batsiuvių kurpaliai taip pat skyrėsi vienas nuo kito. Todėl posakis „daryti ką nors pagal savo kurpalių“ ,  reiškiantis „daryti ką nors savaip“, iki šiol yra išlikęs baltarusių kalboje.

 

 

 

3. Vaikiški batai (bateliai „pinetkos“ arba kūdikių batai). Prancūzija. IXX a. pab., Pasiūti iš odos. Kaulas. Iki IXX a. pab. apie kūdikių batus praktiškai nebuvo galvojama. Jie būdavo tvirtai suvynioti, todėl jiems gaminti specialių batų nebuvo būtinybės. Miniatiūriniai bateliai paplito 1860 – taisiais, kai prancūzų batsiuvys Fransua Pine (François Pinet) ėmė gaminti vaikišką avalynę. Tuo metu Pine  jau buvo gerai žinomas Paryžiuje kaip madingas moteriškų batų gamintojas. Jo populiarumas greitai augo: be to, jis buvo vienas pirmųjų, kuris ant savo gaminių galėjo užsidėti dizainerio prekės ženklą. Pine, kaip ir Čarlzas Vortas (Charles Worth), laikomas aukštosios mados reiškinio kūrėju. Jo batus avėjo elitas, tačiau jo darbus vertino ir užsienyje, taip pat ir Rusijos imperijoje. Ten taip pat buvo aktyviai tiekiami ir Pine vaikiški bateliai. Taigi, greitai panašūs kitų meistrų bateliai taip pat buvo vadinami „pinetkomis“.

 

Pirmieji Pine vaikiški bateliai buvo minkšti standžiu padu, užsegami saga. Parodoje pateikta pora pagaminta vėlesniu laikotarpiu, batai uždaresni, užsegami trimis sagomis, skirti avėto šaltu oru.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Avalynės pirminė paskirtis – apsaugoti kojas nuo išorinio poveikio. Tuo pačiu – tai ir skirtingų laikmečių muziejiniai reliktai, kurie atspindi epochų madas, kultūrines tradicijas, ekonominę situaciją. Apavas gali išduoti žmogaus turtinę padėtį, gyvenamąją vietą, socialinį sluoksnį ar net profesiją. Lietuvių tautosakoje aptinkamos patarlės ir priežodžiai liudija, kad pagal batus buvo sprendžiama ir apie patį žmogų.

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus fonduose saugomi įvairių laikmečių apavo pavyzdžiai: moteriški, vyriški, vaikiški batai, rankų darbo, batsiuvių siūta bei fabrikuose gaminta avalynė. Nemažai sukaupta valstiečių nešioto apavo: vyžų, naginių, klumpių, medpadžių, nertų čempių. Seniausieji iš jų datuojami XIX a. pabaiga. Išskirtiniai avalynės pavyzdžiai – Panevėžio dramos teatro spektaklių personažų apavas.

 

1. Moteriškos vyžos XX a. 3–4 deš. G. Kartano nuotrauka. Vyžos – tradicinis rankų darbo apavas, nupintas iš vidinės medžių (dažniausiai liepų, karklo, gluosnio) žievės juostų, vadinamų karnomis. Nuotraukoje esančios vyžos pintos įstrižu dvinytu pynimu iš 2 m ilgio ir 2 cm pločio liepos karnų. Šonuose pritaisytos kilpos apyvarams (jie neišlikę). Apyvarai – tai lininės, kanapinės ar odinės juostelės, skirtos apvynioti aplink koją ir prilaikyti autams. Prieš audamiesi vyžas autais kojas apsivyniodavo vyrai, moterys mūvėdavo kojines. Padus pindavo storesnius, kartais apsiūdavo oda. Vyžos avėtos visais metų laikais. Žieminės darytos ilgesnės, platesnės, su milu ar oda pašiltintu vidumi. Vyžas dažniausiai pindavo vyrai žiemos vakarais. Ilgiausiai jos avėtos Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – net iki XX a. vidurio.

 

 

 

2. Ilgaauliai vyriški odiniai batai. XX a. vidurys. G. Kartano nuotrauka. Tai batsiuvio gaminti rankų darbo batai. Padui sutvirtinti panaudotos medinės vinutės. Tarpukariu tokius batus avėjo ūkininkai, amatininkai, pokariu – Lietuvos partizanai. Ši batų pora eksponuojama Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje.

 

 

 

3. Panevėžio dramos teatro spektaklio „Apie tuos, kurie myli“ personažo Aštriagalvio apavas. S. Grubliausko nuotrauka. Spektaklis pastatytas 1955 m. režisieriaus Jono Aleknos pagal Aleksandro Antokolskio pjesę. Aštriagalvio vaidmenį atliko aktorius Bronius Babkauskas.

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/