Tautinės bendrijos

 

 

  

  

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Tautinės bendrijos“.

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Sentikių bendruomenė Preiliuose. Preiliai, kaip ir likusi Latgalos teritorija, per pastaruosius keturis šimtmečius išaugo į daugiakultūrę ir daugiakonfesinę gyvenvietę. Istoriškai didžiausios etninės grupės, įsikūrusios šalia latvių Preilių rajone, buvo rusai (sentikiai) ir žydai. Sentikių atvykimą į Latvijos teritoriją lėmė stačiatikių bažnyčios Rusijoje skilimas, kurį sukėlė 1653 m. vykusi bažnytinių apeigų reforma. Dėl to sentikiai, nepriėmę patriarcho Nikono įdiegtų naujovių, buvo persekiojami; daugelis buvo priversti bėgti į Rusijos pakraščius ar net palikti savo tėvynę. Kai kurie iš jų XVII a. antrojoje pusėje įsikūrė Latgaloje, kuri tuo metu buvo Lenkijos – Lietuvos Respublikos dalis. Sentikių gyvenvietės taip pat buvo įkurtos Preilių apylinkėse – 1729 m. 5 km nuo Preilių, Moskvinoje, buvo įkurta sentikių kongregacija, o Preiliuose sentikių kongregacija buvo įsteigta 1906 m. Saugodami savo protėvių tradicijas ir tvirtą krikščionišką tikėjimą, sentikiai darniai gyveno kartu su kitais Latgalos gyventojais, užsiėmė žemės ūkiu, rankdarbiais, plukdė medieną. Miestuose dirbo statybose, vertėsi prekyba.

 

Iki šiol sentikiams pavyko išsaugoti savo tikėjimą ir kultūrines vertybes, kurios vis dar puoselėjamos ir perduodamos jaunesnėms kartoms. Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejuje saugomi sentikių kultūrinio ir istorinio paveldo įrodymai: buitiniai ir religiniai daiktai, fotografijos ir atsiminimai. Bendradarbiaujant su sentikių bendruomene ir jos atstovais rengiamos parodos.

 

1. Palaidinė. 1920 m. Rezeknės rajone, Vainovos parapijoje Javdokijos Semjonovos (1902–1997) sukurta vestuvinė palaidinė. Pasiūta iš mėlynos ir raudonos medvilnės audinio gabalėlių, išsiuvinėtų kryželiu ir sujungtų nertomis baltos medvilnės juostomis. Rankovių galai nerti. Objektą muziejui padovanojo kūrėjos dukra Pelageja Hrapunova. Palaidinę galima pamatyti Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus ekspozicijoje „Muziejaus istorijos Latvijai“.

 

 

 

 

2. Lestovka (Лестовка) – sentikių maldos virvė. XX a. pradžia. Naudojo Vassa Loginova (1901–1990) – Moskvinos sentikių bažnyčios narė. Gauta per Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus organizuotą ekspediciją „Sentikių kultūros paveldas“ 2009 m. Pagal senąją rusų tradiciją lestovka simbolizuoja laiptus iš žemės į dangų. Jos gaminamos iš supintų rudų odinių siūlų ir primena laiptelius. Pakabukai sudaryti iš keturių oda padengtų popierinių trikampių, simbolizuojančių evangelijų skaičių.

 

 

 

 

3. Preilių sentikių bažnyčia ir bažnyčios vartai. XX a. vidurys. 1920 m. pastatyta Preilių sentikių bažnyčia sudegė, kongregacija ją atstatė 1928–1938 m. Bažnyčia buvo Rainos bulvare, dabartinio Preilių ligoninės komplekso teritorijoje. 1961 m. statant naująjį ligoninės pastatą, Preilių rajono taryba nusprendė bažnyčią nugriauti, liko tik vartai be kryžiaus. Latvijai atgavus nepriklausomybę, 1992–1996 m. Preilių sentikių kongregacija pasistatė naują bažnyčią kitoje vietoje. 2018 m. vartai buvo atkurti istorinėje bažnyčios vietoje Rainos bulvare.

 

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Tautinės mažumos. Daugiatautis Gardino regionas formavosi šimtmečiais. Geografinė padėtis ir istoriniai įvykiai padarė didelę įtaką miesto ir regiono gyventojų etninei įvairovei. Šiandien didžiausios etninės grupės Gardino srityje yra baltarusiai, lenkai, rusai, lietuviai, totoriai ir žydai. Be jų, reikšmingai prie  ekonominės ir kultūrinės regiono plėtros prisidėjo vokiečiai, ukrainiečiai, latviai, armėnai, prancūzai ir kitų tautų atstovai. Išliko daug kultūros paveldo vietų, susijusių su įvairių tautų atstovų veikla. Kai kurių tautų tapatybę išsaugoti buvo lengviau, nes istoriškai jų buvo kitokia religija nei daugumos gyventojų. Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus fonduose yra daugybė daiktų, susijusių su įvairių mieste ir regione gyvenančių etninių grupių istorija ir kultūra.

 

1. Talitas. Baltarusija. XX a. antroji pusė. Talitas – žydų religinis rūbas, naudojamas meldžiantis. Talitas yra stačiakampio formos ir šiek tiek primena antklodę. Jis dėvimas ypatingu būdu. Su šiuo aprangos elementu tikintysis pasineria į maldą ir, tarsi užsidengdamas nuo išorinio pasaulio, susitelkia į pokalbį su Dievu. Čia pateiktas talitas pagamintas iš vilnonio audinio Baltarusijoje XX a. antrojoje pusėje. Turime duomenų, kad mūsų [Gardino] kraštuose XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje atsirado specialios gamyklos, kuriose gaminti talitai ir kiti žydiški drabužiai. Dėl judaizmo, vienos seniausių religijų, žydų gyventojai išlaikė tvirtą etninę tapatybę ir ypatingą gyvenimo būdą. Žydų bendruomenių Baltarusijos teritorijoje atsirado XIV a. Vienos pirmųjų buvo Gardino ir Bresto bendruomenės.

 

 

 

 

2. Mugir. Kleckas, 1912 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis XIV a. pakvietė totorius į dabartines Baltarusijos žemes. Jie išsaugojo savo tapatybę daugiausia todėl, kad buvo islamo tikėjimo šalininkai. Laikui bėgant, totoriai prarado savo gimtąją kalbą, kasdieniam bendravimui jie ėmė vartoti baltarusių bei kai kurias kitas kalbas.

 

Be to, gyvenant kartu su kitų tautų atstovais į jų kultūrą ėmė skverbtis svetimos tradicijos bei kūrėsi ypatingi  kultūros reiškiniai, tokie kaip ranka rašytos knygos, nauji namų apyvokos daiktai ir religinio kulto elementai.

 

Iš jų ryškiausia relikvija – mugir. Tai gražiai sukomponuotos citatos iš Korano, šventų vietų vaizdai ar musulmonų maldos. Virtualioje parodoje pristatytos mugir kompoziciją sudaro teksto ir gėlių ornamentai. Centre gėlių stiebai sukuria du laukus, kuriuose užrašyti kreipimaisi į Alachą ir į pranašą Mahometą. Šonuose dvi vazos su gėlėmis. Viršuje stilizuotų minaretų vaizdai, basmalos formulės (speciali frazė kiekvienos Korano suros pradžioje, išskyrus devintą) ir šahada (musulmonų tikėjimo liudijimas). Mugir pagamintas iš popieriaus bei medžio ir išsiuvinėtas vilnoniais siūlais. Dizaino elementai kiek panašūs į baltarusių liaudies ornamentus.

 

 

 

 

3. Martyno Liuterio išversta Biblija. 1821 m. Jau viduramžiais Baltarusijos žemėse pasirodė vokiečių pirkliai, amatininkai, gydytojai, religiniai lyderiai. Šios tautos atstovų gyvenimo šalyje pėdsakų liko istorinėje miesto toponimijoje ir topografijoje: mieste buvo vokiška turgaus aikštė ir Gardino evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčia (šiandien vienintelė veikianti Baltarusijoje).

 

Mūsų kraštuose vokiečiai priklausė įvairioms krikščionių denominacijoms (katalikybė, kalvinizmas, stačiatikybė), tačiau nuo XVI a. būtent liuteronybė prisidėjo prie vokiečių kalbos ir kultūrinio identiteto išsaugojimo.

 

Biblijos tekstų vertimas į paprastam žmogui suprantamas kalbas ir pamaldų supaprastinimas buvo vienas iš Reformacijos postulatų. Martyno Liuterio Biblijos vertimas į vokiečių kalbą turėjo įtakos ne tik religiniam gyvenimui ir raštingumo plitimui, bet ir buvo reikšmingas literatūrinės kalbos formavimosi etapas. Sena spausdinta knyga, eksponuojama šioje parodoje, yra visa Martyno Liuterio išversta Biblija, kurią 1821 m. Sankt Peterburge išleido leidykla „T. Rutt ir sūnus“.

 

Šį leidimą sudaro 39 kanoninės ir 14 nekanoninių Senojo Testamento knygų ir 27 kanoninės Naujojo Testamento knygos. Bibliją skaitė Gardino liuteronų bendruomenė.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Tautinės bendrijos: Panevėžio karaimai. Lietuvos karaimai yra išeiviai iš Krymo. Jų įsikūrimas Lietuvoje apipintas legendomis. Manoma, kad juos čia įkurdino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Trakų miestas pagal valdovų privilegijas buvo karaimų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje.

 

Pirmoji informacija apie karaimų įsikūrimą Panevėžyje datuojama XVII a. antrąja puse. 1897 m. surašymo duomenimis, Panevėžio apskrityje gyveno 208, mieste – 68 karaimai. 1923 m. surašymo duomenys rodo, kad Panevėžio mieste karaimų skaičius išaugo iki 98, o apskrityje tebegyveno tik 8 karaimai. Jie vertėsi sodininkyste, daržininkyste, įvairiais verslais. Panevėžio karaimai neturėjo savo kapinių mieste, tad mirusiuosius laidojo Naujamiestyje.

 

Panevėžio karaimų bendruomenė oficialiai registruota 1922 m. Ypač ji suklestėjo Lietuvos Respublikos metais. Apie pusantro šimto narių turėjusi bendruomenė sugebėjo organizuoti ir leisti literatūrinį žurnalą „Onarmach“ (liet. „Pažanga“), kuriame skelbta karaimų kūryba, literatūros kūrinių vertimai į tiurkų (karaimų) kalbą, kasdienio gyvenimo kronika. Išleisti trys žurnalo numeriai. Vilniui ir Trakams likus okupuotiems Lenkijos, 1936 m. liepą Panevėžio karaimų bendruomenė perorganizuota į Lietuvos karaimų draugiją.

 

Iš buvusios karaimų bendruomenės narių šiuo metu 15 karaimų gyvena Panevėžyje ir 3 Naujamiestyje. Visi jie garbaus amžiaus.

 

1. Panevėžio karaimų kenesa 1931 m. ir po rekonstrukcijos apie 1939 m. L. Greiserio nuotrauka. Nėra tiksliai žinoma, kada Panevėžio mieste pastatyti karaimų maldos namai. Manoma, kad jie pradėjo veikti XIX a. pirmoje pusėje. Kenesa stovėjo Sodų ir Ramygalos gatvių kampe. 1938 m. pastatas rekonstruotas: vietoje medinio iškilo naujas mūrinis eklektiškos architektūros statinys. 1952 m. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu kenesa uždaryta, motyvuojant tuo, kad karaimai neturi savo šventiko ir pamaldos joje nevyksta. 1970 m. statant gyvenamuosius namus pastatas buvo nugriautas. 1995 m. buvusios karaimų kenesos vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

 

 

 

 

2. Lietuvos karaimų poetas ir veikėjas Šelumielis Lopato (1904–1923). Atvirukas. Š. Lopato gimė 1904 m. gegužės 14 d. Trakuose. 1911–1915 m. mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais – Peterburgo berniukų gimnazijoje, 1916–1920 m. – Aleksandro dvasinėje mokykloje Eupatorijos mieste Kryme. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje, aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, buvo vienas iš „Onarmach“ (liet. „Pažanga“) draugijos įkūrėjų, dirbo šios draugijos sekretoriumi. Karaimų bendruomenėje jis atliko ir dvasininko pareigas, laikydavo pamaldas kenesoje. 1923 m. baigė Panevėžio miškų technikų mokyklą ir buvo paskirtas Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju. Po kelių mėnesių jį nužudė nelegalūs miško kirtėjai. Jis palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

 

Š. Lopato pagarsėjo kaip karaimų poetas. Jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Eilėraščiai buvo publikuoti jau po poeto mirties Panevėžyje ėjusiame žurnale „Onarmach“ ir Lucke leistame žurnale „Karaj awazy“ (liet. „Karaimų balsas“). Eilėraščiai rašyti puikia karaimų kalba, kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Neilgą gyvenimą nugyvenęs Š. Lopato buvo vienas ryškiausių karaimų atstovų Lietuvoje.

 

 

 

 

3. Karaimų maldų ir šeimos užrašų rankraštinė knyga. Panevėžys, 1866 m. Ją sudaro liturginė poezija, įvairaus pobūdžio maldos, Zvuluno Roė (?) šeimos narių gimimų ir mirčių datos nuo 1820 iki 1923 m. Rankraštis priklausė panevėžiečių Rajeckų šeimai. Šį retą ir vertingą Panevėžio kraštotyros muziejaus eksponatą 2019 m. aprašė ir katalogavo Izraelio nacionalinė biblioteka.

 

 

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/