Nominacijos „Muziejaus bičiulis“ nugalėtojo Leono Grubinsko dovanota kolekcija

2015-05-22

Leono Grubinsko dovana Panevėžio kraštotyros muziejui

     

   

   

     90-metį švenčiantį Panevėžio kraštotyros muziejų pradžiugino ilgamečio spaudos fotografo Leono Grubinsko dovana: muziejaus rinkinius papildė per 300 jo fotografijų, daugiausia parodinių sidabro atspaudų, 18 garbės raštų ir diplomų už miesto, šalies bei užsienio parodoms bei konkursams pateiktas ir premijuotas nuotraukas, per 20 parodų katalogų ir žurnalų, kuriuose išspausdintos L. Grubinsko nuotraukos, dokumentų, plakatų. Fotografas muziejui padovanojo ir pirmąjį savo fotoaparatą „Smena“. Nuoširdus ačiū Jam.

     Leono Grubinsko fotografijų tematika įvairi – dirbant fotokorespondentu laikraščiuose jam teko fotografuoti ir darbo pirmūnus, ir kolūkių laukus, daryti reportažus iš artojų, statybininkų ar sportininkų varžybų, dainų švenčių, fiksuoti aktualijas. Regis, jam pakakdavo laiko ne tik konkrečiai užduočiai atlikti, bet ir apsižvalgyti aplinkui – antai apleistos sodybos fragmentas, nebenaudojamo šulinio svirtis, gandralizdis ar nuo šventinio šurmulio ir nuotaikų atsiribojęs vaikas, paskendęs savajame pasaulyje. Visur jis stengdavosi pagauti tai, kas tarsi nepagaunama: užfiksuoti nuotaiką, perteikti emociją, akimirkai sustabdyti judesį, sukurti neįtikėtiną, įspūdingą kadrą. Net jei dėl to tekdavo įsiropšti į medį...

     Leonas Grubinskas gimė 1939 m. gegužės 1 d. Trišakių kaime netoli Vabalninko. Šeimoje augo septyni vaikai. Karo pabaigoje motina su penkiais vaikais išsikraustė į savo gimtinę Kupiškio rajone, šešiametis Leonas su trim metais vyresniu broliuku Albertu liko tėvo globai ir apsigyveno Kupreliškyje. Likusių be mamos broliukų vaikystė su darbščiu ir nagingu, bet mėgstančiu išgerti tėvu buvo sunki, teko patiems daug dirbti ir prasimanyti būdų išgyventi.

     Leonas ne tik išgyveno, bet ir iš sutaupytų pinigų, gautų padedant tėvui siūti batus bei už sugautas ir parduotas žuvis, nusipirko armoniką. Pramokęs muzikuoti, kurį laiką buvo Meilūnų kultūros namų meno vadovu. Vėliau įsidarbino Mažuikių kultūros namuose, išmoko groti akordeonu bei skambinti pianinu, Rokiškio, vėliau Biržų muzikos mokykloje mokėsi chorvedybos. Atitarnavęs sovietų armijoje, kur teko padirbėti fotolaboratorijoje, grįžo į Mažuikius. Čia šalia meilės muzikai išryškėjo susidomėjimas fotografija – smalsus jaunuolis nusipirko fotoaparatą „Smena“ ir pasidavė naujo pomėgio traukai. Juolab, kad jaunimo kaime vis mažėjo. Kartu su kaimą paliekančiu jaunimu į miestą išvyko ir L. Grubinskas. Įsikūrė Panevėžyje, įsidarbino fotostudijoje „Astra“ laborantu, patirties sėmėsi iš ten dirbusio kūrybingo fotografo Balio Kondrato.

     Pajutęs menininko gyslelę, nusipirko teleobjektyvą ir labiau pavykusias, meniškesnes nuotraukas ėmė siųsti į vietos spaudą. „Panevėžio tiesoje“ išspausdintos jaunojo fotografo nuotraukos atkreipė „Tėvynės“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Povilo Kancės dėmesį – pastebėjęs Leono gabumus, jis pakvietė dirbti laikraštyje. Kurį laiką pasvarstęs, žmonos paskatintas, L. Grubinskas sutiko ir 1971 m. tapo „Tėvynės“ laikraščio Iliustracijų skyriaus vedėju. Šiame laikraštyje jis išdirbo per 20 metų, vėliau perėjo į „Panevėžio ryto“ redakciją, dar vėliau tapo „Sekundės“ laikraščio fotokorespondentu. Šis darbas greitai tapo jo savastim.

     Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios, jis tapo aktyviu fotografų bendruomenės nariu – 1970 m. buvo priimtas į Lietuvos fotografijos meno draugiją, 1973-iaisiais – į Lietuvos žurnalistų sąjungą, dalyvavo miesto, respublikiniuose bei sąjunginiuose konkursuose bei parodose, jo nuotraukos ne kartą pelnė prizines vietas, kitus aukštus įvertinimus ir apdovanojimus, buvo spausdinamos šalies, tuometinės Tarybų Sąjungos bei užsienio leidiniuose. Vienas iš tokių pasiekimų – nuotrauka „Finalas“ (1982) buvo išspausdinta Londone leidžiamame almanache „Pasaulio sportas“ tarp geriausių pasaulio fotografijų sporto tema. O bene įsimintiniausia fotografija „Incidentas“ (1976), užfiksavusi ant kelio priešais automobilį išbėgusią stumbrų kaimenę, laimėjo per dešimt premijų ir eksponuota parodose daugelyje Europos šalių, taip pat Australijoje, Japonijoje, Malaizijoje. Kelias pirmąsias vietas laimėjo ir fotografija „Nusibodo miške“ (1983), kuriai pozavo iš cirko pasiskolinta meškutė – fotosesijos metu ji ne juokais išgąsdino grybautojus.

     Nors kupinas įvairiausių idėjų Leonas Grubinskas muziejui dovanojo ir keletą paskutiniųjų metų spalvotų fotografijų, fiksuojančių miesto kultūros ir sporto renginius bei jų dalyvius, kompiuterinių manipuliacijų bandymus, vis dėlto tos prieš kelis dešimtmečius sukurtos fotografijos yra didžiausia vertybė. Ne tik dėl to, kad jos perteikia praeitin nuėjusios epochos dvasią. Jos ir pačios – nespalvotos, rankiniu būdu spausdintos – šiame automatizuotame skaitmeninių vaizdų pasaulyje tampa praėjusio laiko ženklais.

   

    

     Zita Pikelytė

   

   

   

      

  L. Grubinskas. Finalas. 1982

 

    

      

   

   

   L. Grubinskas. Aktorius Algimantas Masiulis. 1978

   

   

   

   

    L. Grubinskas. Incidentas. 1976

Atgal