Dainuota ir sovietmečiu

2024-07-05

Lietuvių tauta nuo seno pasižymėjo dainingumu. Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė surengta tarpukario Lietuvoje – 1924 m. rugpjūčio 23–25 d. Kaune. Šiemet minime Lietuvos dainų švenčių tradicijos šimtmetį. Ji kaip tautinio ir kultūrinio tapatumo išsaugojimo išraiška aktualizuoja reikšmingą tradicinės kultūros palikimą.

Sovietų okupacijos metais dainų švenčių tradicija tęsta, sovietinei valdžiai tautinius sentimentus naudojant savo tikslams ir ideologiniams uždaviniams siekti.

Pirmosios pokario Dainų šventės

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Sovietinė valdžia, siekdama demonstruoti liaudies užimtumą bei laimingą gyvenimą, ragino fabrikuose, mokyklose, steigiamuose kultūros namuose, įvairiose organizacijose kurti meno saviveiklos kolektyvus. Nepaisant visų tuomet Lietuvą užgriuvusių politinių ir socialinių peripetijų, Dainų šventės tradicija išliko.

1945 m. liepos 22 d. Vilniuje ir Kaune surengtos pirmosios tų miestų pokario dainų šventės. Keli šokių kolektyvai Vilniaus miesto stadione atliko keletą lietuvių liaudies šokių, kurie dar tais pačiais metais buvo pademonstruoti Maskvos Raudonojoje aikštėje per kūno kultūrininkų paradą¹.

Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė pokariu organizuota 1946 m. liepos 21 d. Vilniuje. Jau tų metų pradžioje visose respublikos mokslo įstaigose, fabrikuose, gamyklose, kultūros centruose ir organizacijose veikę chorai buvo informuoti apie būsimą renginį: jiems pasiūlyta repetuoti dainas pagal iš anksto parengtą repertuarą. Organizuotos chorų varžybos bei jungtinių chorų repeticijos. Šventėje, vykusioje Vilniaus miesto stadione, dalyvavo 188 chorai, dauguma dalyvių buvo gimnazijų, progimnazijų ir specialiųjų mokyklų moksleiviai. Po šventės pirmą kartą šio renginio istorijoje buvo išleistas 1946 m. Dainų šventės fotoalbumas². 1946 m. Dainų šventė vyko ir Panevėžyje. Nuo 1949 iki 1965 m. Lietuvos Respublikos miestai ir rajonai beveik kasmet rengdavo savo dainų šventes. Tik vėliau nuspręsta daryti metų ar dvejų pertraukas.

Naujovės dainų šventėse

1950 m. liepos 21–23 d. Vilniuje vykusioje Respublikinėje dainų šventėje buvo nemažai naujovių. Ją pradėta rengti kas penkerius metus (1955, 1960, 1965, 1970, 1975, 1980, 1985). Laikas nuo vienos Dainų šventės iki kitos buvo skiriamas pasirengimui, todėl Lietuvos Respublikos miestuose ir kaimuose beveik kasmet vykdavo gausybė regioninių dainų švenčių, patikrinimų, peržiūrų. Tad šis judėjimas buvo nenutrūkstamas.

1950 m. Respublikinėje dainų šventėje pirmąkart pasirodė ne tik mišrūs, bet ir vyrų, moterų bei vaikų jungtiniai chorai. Taip pat pirmąkart grojo jungtinis muzikantų orkestras, kuris pritarė chorams. Pluoštą naujų dainų parašė kompozitoriai Konradas Kaveckas, Antanas Budriūnas, Viktoras Kuprevičius, Balys Dvarionas ir kt. Dainų šventės repertuare atsirado rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių liaudies dainų. Nors šios šventės tradiciškai vadintos dainų šventėmis, jose neapsiribota tik dainomis. 1950-ųjų Respublikinėje dainų šventėje pirmoji diena buvo skirta tik chorams. Šokiams paskirta atskira diena. Tais metais pradėtos rengti šokių dienos.

Sovietmečiu dainų švenčių organizatoriai nuolat atnaujindavo renginio formatą bei turinį, į programą įtraukdami įvairių naujovių. 1960 m. šventei Vilniaus Vingio parke pastatyta estrada, kurioje tilpo apie 20 tūkst. dainininkų. 1964 m. įsitraukiant vis daugiau moksleivių chorų, surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė. 1970 m. pirmą kartą vyko teatralizuotas liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaras, iki šiol likęs Dainų šventės programoje.

Dainų šventė Panevėžyje 1950 m.

1950 m. liepos 9 d. Panevėžio miesto laikraščio straipsnyje „Koncertai dainų šventei propaguoti“ rašyta apie rengimąsi miesto ir respublikinei dainų šventėms. Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje įvyko 2-osios ir 4-osios vidurinių mokyklų moterų chorų (vadovas Juozas Šidlauskas) ir Ramygalos vidurinės mokyklos mišraus choro (vadovas Zabiela) koncertas. Chorai atliko Respublikinės dainų šventės repertuaro dainas. Koncerte, vykusiame Geležinkelio klubo salėje, dalyvavo Panevėžio geležinkelininkų vyrų choras (vadovas Antanas Makačinas) ir Krekenavos vidurinės mokyklos mišrus choras (vadovas V. Lipnevičius).

Liepos 2-osios popietę Panevėžio Laisvės aikštėje (Lenino a. – nuo 1952 m.) „buriuojasi ir tvarkosi į kolonas tūkstantinė dainų šventės dalyvių minia. Čia moksleiviai, kolūkiečiai, tarnautojai ir darbininkai. Darniomis kolonomis su vėliavomis transparantais ir šūkiais, lydint orkestrų garsams Respublikos gatve į miesto stadioną žygiuoja dainų šventės dalyviai. Stadione dainų šventės dalyvius sutinka tūkstantinė žmonių minia. Papuoštoje estradoje išsirikiuoja 28 chorai. Viršum estrados didelis J. Stalino portretas, jo apačioje įrašas „Skamba Stalinui mūsų daina“³.

Sovietmečiu tiek zoninės, tiek Respublikinės dainų šventės vykdavo pagal privalomą įprastinę schemą. Pradžioje šventinę vėliavą pakeldavo ir ugnį uždegdavo koks nors socialistinio darbo didvyris arba Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Tada į tribūną užlipdavo dirigentas, kuriam diriguojant nuskambėdavo SSRS ir Lietuvos SSR himnai. Po to mišrūs chorai atlikdavo sovietinį gyvenimo būdą bei šalies vadovus šlovinančias dainas, vėliau skambėdavo lietuvių liaudies dainos, muzika ir kt. Daina keisdavo dainą, dirigentas – dirigentą. Po dainininkų pasirodydavo šokėjai.

Panevėžio valstybinėje spaustuvėje išleistame leidinėlyje „1950 m. Dainų šventės repertuaro dainos“ (Panevėžio kraštotyros muziejus, Gaunamų eksponatų knyga nr. 35 756) pateikiama tų metų Dainų šventės programa. Leidinį 2 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Panevėžio apskrities Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Kultūros-švietimo skyrius. Repertuaras pradedamas „Tarybų Sąjungos valstybiniu himnu“, po jo seka „Lietuvių tautinis himnas“. (V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ oficialiai renginiuose giedoti uždrausta bei naujas Sovietų Sąjungą, jos kūrėjus ir naująją santvarką šlovinantis Lietuvos SSR himnas patvirtintas tik 1950 m. liepos 15 d., pažymint Lietuvos prijungimo prie SSRS dešimtmetį.) Toliau programoje – Vlado Mozūriūno kantata „Tarybų Lietuvos dešimtmečio garbei“:

O, Lietuva, o, žeme darbščiųjų,

Tau giesmę sudėti mes norim šiandien.

Po Stalino saule būry seserų tu

Garbe nemirtinga per amžius skambėk...

Ją atliko vyrų, moterų, mišrūs ir vaikų chorai. Toliau programoje – Vlado Grybo „Skamba Stalinui mūsų daina“. Po jos – liaudies dainos: „Bijūnėlis“, „Tris dzienas“, „Šėriau žirgelį“, „Už jūrelių, už marelių“, „Saulutė tekėjo“, „Šiltas gražus rudenėlis“, „Tylus vakars“, „Ant kalno gluosnis“, „Saulelė raudona“, „Ūžia girelė“. Pramaišiui su liaudies dainomis programoje numatyta atlikti dainas pagal žymių to meto poetų eiles: Salomėjos Neries „Sesuo žydrioji Vilija“, Levo Ošanino „Tėviškė mana“ ir „Pasaulio demokratinio jaunimo maršas“, Eduardo Mieželaičio „Palydų daina“, Vacio Reimerio „Nemunas“, Panevėžio kraštietės Valerijos Valsiūnienės „Kolektyvo mostai“, Viktoro Beržinio „Ei, į darbą!“ Į programą įtrauktos ir kitų SSRS respublikų liaudies dainos: baltarusių „Bulbė“, latvių „Vėjeli pūsk“, estų „Audėjų daina“, ukrainiečių „Nubalnoti jau žirgeliai“.

Skiriamos vis kokiai nors sovietinei progai

Sovietmečiu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dainų šventės vykdavo kas penkeri metai, pažymint sovietų valdžios įvedimo jose (1940 m. liepos mėn.) jubiliejinius metus. Taip pažymėtos „tarybų valdžios atkūrimo“ 10-osios, 15-osios, 20-osios, 25-osios ir kt. metinės. Tais metais, kai nevykdavo respublikinės dainų šventės, buvo organizuojamos moksleivių, studentų, apskrities, tarprespublikinės, įvairiausios zoninės, netgi eksperimentinės. Jas rengiant buvo pritempiamas koks nors sovietinis-ideologinis jubiliejus: Spalio revoliucijos, Lenino vardo komjaunimo organizacijai suteikimo ir kt. Taip pat iškilmingai dainų šventėmis buvo pažymima ir pergalė prieš fašistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare.

1974 m. gegužės 25 d., šeštadienį, panevėžiečiai buvo sukviesti į Dainų šventę, skirtą Panevėžio miesto išvadavimo iš vokiškųjų fašistinių grobikų 30-osioms metinėms. Tai buvo lyg generalinė repeticija prieš 1975 m. Respublikinę dainų šventę. Išjudinti visi miesto saviveikliniai kolektyvai. Šimtai geriausių miesto saviveiklininkų bei savo darbui atsidavusių dainų ir šokių kolektyvų vadovų bei dirigentų atliko 1975 m. Dainų šventės repertuarą. Dalyvavo chorai, kaimo kapelos, pučiamųjų orkestrai, liaudies ir pramoginių šokių kolektyvai, liaudies dainų ir šokių ansambliai. Šventei ruošėsi įvairių įmonių ir mokyklų meno saviveiklos kolektyvai. Pasirodė mišrūs Autokompresorių, Lietkabelio gamyklų, Aklųjų draugijos gamybinio mokymo kombinato chorai, Prekybos valdybos moterų choras, Cukraus fabriko vyrų choras, Švietimo darbuotojų choras, vienintelis berniukų choras mieste (vadovas Vytautas Malčius), 17 vokalinių ansamblių ir kt. Šventės dirigentai – Mykolas Karka, Aleksandras Lyberis, Vytautas Malčius, Jonas Grubliauskas, Juozas Bagdonas ir kt. Miesto svečiai – Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto nusipelnęs liaudies dainų ir šokių ansamblis.

Zoninė eksperimentinė šokių ir dainų šventė pirmąkart Panevėžyje vyko 1979 m. Į ją suvažiavo saviveiklininkai iš Anykščių, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Rokiškio, Utenos. Vyriausiuoju režisieriumi paskirtas Valdas Jatautis. Ir panevėžiečiai, ir svečiai savo pasirodymais demonstravo, kaip gerai jie pasiruošę 1980 m. Respublikinei dainų šventei.

Kiekvienai gamyklai ar įstaigai buvo garbės reikalas turėti vienokio ar kitokio žanro kolektyvą, kuris gintų jos garbę kasmetinėse apžiūrose bei Respublikinėse dainų šventėse. Tačiau XX a. 7 deš. viduryje pastebėta, „kad jaunimas nebelabai noriai buriasi į būrelius nei liaudies nei pramoginių šokių“, kad beveik visų įmonių chorų dainininkai labai „neskaitlingai“ ir „be ūpo“ dalyvauja dainų šventėje. Be to, saviveiklininkų vadovai skųsdavosi, kad labai sunku į repeticijas surinkti žmones, mat repeticijos vykdavo ir darbo metu. Pavyzdžiui, Lietkabelio įmonė dirbo penkiom pamainom: „nueis darbininkas nuo staklių repetuoti – išleidžia, bet staklės stovi. Ir išskaitoma iš atlyginimo. Kitą dieną darbininkai jau nebeina. Ir taip nėra valandos dienoje, kad būtų galima surinkti visą orkestrą repetuoti vienu metu“. Todėl padaryta išvada, kad saviveiklininkų darbo sėkmė daugeliu aspektų priklauso nuo įmonių, įstaigų bei visuomeninių organizacijų vadovų geranoriškumo⁴.

Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė Panevėžyje

Be tradicinių dainų švenčių, Baltijos šalys nuo 1956 m. rengė bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus“ (lot. džiaukimės). Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kas 3–4 metai jos vyko paeiliui vienoje iš šių šalių. Pirmąkart ši šventė vyko Tartu miesto (Estija) Dainų slėnyje. Lietuvoje tokios šventės vyko 1968, 1978, 1988, ir jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1999, 2011 ir 2022 metais.

Prieš išvykdami su savo programa į Rygą, Tartu ar Vilnių kiekvienos iš šių trijų šalių atstovai susirinkdavo tarsi į generalinę repeticiją viename iš didesnių savo respublikos miestų. Lietuvos studentai su dainomis ir šokiais pasirodydavo Kaune, Šiauliuose, o 1974 m. tokia studentų šventė įvyko ir Panevėžyje.

Dvi dienas vykusioje šventėje dalyvavo 8 mišrūs chorai, vyrų choras, merginų choras, 5 liaudies šokių kolektyvai, 4 dainų ir šokių liaudies ansambliai, 8 pučiamųjų orkestrai⁵. Taip pat į Panevėžį suvažiavo studentai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių. Pirmąją šventės dieną – liepos 1-ąją vyko žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare pagerbimo ceremonialas karių kapinėse. Liepos 2 d. šventės dalyviai iš Aukštaičių gatvės, dainuodami ir skanduodami šūkius, patraukė į miesto stadioną. Kolonos priekyje žengė vėliavnešiai, o už jų – margaspalvė studentų kolona. Stadione jų jau laukė žiūrovų minia.

Nors sovietmečiu Dainų šventėms galiojo visi cenzūros suvaržymai, jos tapo svarbiu įrankiu išlaikyti ir demonstruoti tautinę vienybę.

.........................

¹ Literatūros ir meno metraštis, Vilnius, 1962, p. 91.

² Lietuvių dainų švenčių tradicija, Vilnius, 2013, p. 54.

³ Panevėžio balsas, Nr. 82, 1950 m. liepos 9 d., p. 3.

⁴ Panevėžio balsas, Nr. 121, 1965 m. birželio 20 d., p. 1.

⁵ Panevėžio balsas, Nr. 127, 1974 m. liepos 2 d., p. 1, 3.

Nuotraukų iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio anotacija:

Pedagoginės mokyklos skudutininkai miesto Dainų šventėje. 1954 m.

Dainų šventė Panevėžyje. 1962 m.

Choro dirigentas, pedagogas Mykolas Karka (kairėje) ir kompozitorius, dirigentas, pedagogas Antanas Belazaras Dainų šventėje Panevėžyje.1953 m. birželio 7 d. B. Morkūno nuotrauka 

Mykolas Karka Dainų šventėje Panevėžyje. 1954 m. gegužės 22 d.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Atgal