Panevėžio kraštas H. Senkevičiaus romano „Tvanas“ puslapiuose

Antroji H. Senkevičiaus istorinės trilogijos dalis „Tvanas“, pasirodžiusi 1886 m., mums svarbi tuo, kad daugelis aprašomų scenų vyksta dabartinių Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonų teritorijoje – buvusiame istoriniame regione, vadintame Liauda. Čia buvusiuose dvaruose ir dvareliuose įkurdinami pagrindiniai romano veikėjai. Šioje vietoje, netoli čia tekančios upės Liaudos (manoma, kad nuo upės pavadinimo kilęs ir viso regiono pavadinimas) nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) suartėjimo su Lenkijos karalyste laikų susiformavo stipri lenkakalbių smulkiųjų bajorų (šlėktų) bendruomenė. Šio regiono gyventojai narsiai ir ryžtingai gynė kraštą nuo priešų, kovojo XIX a. sukilimuose prieš caro valdžią. Už tai, kad rėmė 1863 m. sukilėlius, caro valdžia sudegino nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų. Ypač nukentėjo Pempių, Mazgių, Mackonių bajorkiemiai. Į ištuštėjusius kaimus iš Rusijos atkėlus sentikių, vietoj Pempių kaimo atsirado Komisarovka, kitur – Sašino, Tobolsko kaimai.

„Tvane“ aprašomi XVII a. istoriniai įvykiai, kai Abiejų Tautų Respublikos teritoriją (toliau – ATR) tarsi tvanas iš visų pusių užplūdo priešai. 1654 m. išilgai rytinės Respublikos sienos įsiplieskė ATR ir Rusijos karas, netrukus Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo armija ėmė siausti Respublikos šiaurės vakarų pakraštį (1655–1660 m., Švedų tvanas). LDK teko spręsti sunkias karo (krašto gynybos, kariuomenės telkimo, bado, nepritekliaus, baimės, pabėgėlių virtinių) ir painias politines situacijas, sunkinamas didikų vidinės nesantaikos, virtusios atviru susipriešinimu.

Romanas pradedamas Panevėžio krašte buvusių Liaudos bajorkaimių ir vienkiemių bei jų gyventojų aprašymu: „...visi Liaudos paupiai buvo kaišyte nukaišyti vadinamomis „akalyčiomis“, arba paprastai kalbant, bajorkiemiais“. Bilevičių giminė, kurios galva buvo Herkulis – vėliavos pulkininkas, Upytės pakamarys, laikęs save Mindaugo atžala – romane įkurdinama Vadaktuose. Andrius Kmitas su iš karų grįžusia, už grobimus bijančia susidurti su teisėsauga bajorėlių kompanija apsistoja Liubičiuje. Pociūnėliuose – Goštautai, garsėjantys giminės merginų grožiu, kad net visos Krekenavos, Upytės ir Panevėžio apylinkių mergaitės pociūnėlytėmis vadintos. Butrimai – augaločiausi vyrai visoje Liaudoje, pagarsėję ne kalbumu, bet tvirta ranka – Valmontavičiuose. Domaševičių, garsių medžioklių giminė – Drąseikiuose ir Mazguose. Romane veikia ir kitos iškilios giminės.

Taip romane „Tvanas“ apibūdinami Liaudos dvarų gyventojai: „Tai buvo karingi bajorai, nepaprastai pamėgę ricierių amatą, bet užtat apie Seimelių kalbą ir darbą – mažai nusimanė. Jie težinojo, kad Jonas Kazimieras – karalius, gyvena Varšuvoje, Radvila – etmonas, Glebavičius – seniūnas Žemaičiuose, o ponas Bilevičius – Vadaktuose. Galingiems Biržų oligarchams [Radviloms – red.] ponas Bilevičius buvo daugiau bičiulis, negu valdinys.“

Pagrindinių literatūros kūrinio herojų – garbingų smulkiųjų Liaudos dvarų bajorų, pasirengusių paaukoti savo garbę ir gyvybę už tėvynę – likimai blaškomi permainingo istorinio laikmečio vėtrose. „Tvano“ siužeto centre – Vadaktų dvarininkaitės Aleksandros Bilevičiūtės ir Oršos vėliavininko, kuriam testamentu užrašomas Liubičiaus dvaras, Andriaus Kmito meilės istorija. Senelio, galingos Bilevičių giminės patriarcho, garbingo Liaudos bajoro Herkulio Bilevičiaus valia, jo vaikaitė Aleksandra turinti ištekėti už Andriaus arba rinktis vienuolyną… Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, bajoriško kraujo ugningo charakterio Andrius Kmitas duoda priesaiką švedų pusėn perėjusiems Radviloms ir atsidūręs svetimame krašte yra priverstas kariauti prieš savus. Draugai ir mylimoji Aleksandra jį laiko išdaviku. Rizikuodamas gyvybe Kmitas nueina ilgą kelią, didvyriškai siekdamas susigrąžinti garbę, tėvynę ir meilę.

Prieš „Tvano“ skaitytojų akis prabėga Kėdainių sutarties pasirašymo peripetijos (LDK didikų ir dalies bajorų 1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose pasirašyta sutartis su Švedijos atstovais). Perteikiamos į Kėdainius susirinkusios ir nusiteikusios ginti savo kraštą nuo įsibrovėlių švedų Lietuvos bajorijos nuotaikos ir maištingos reakcijos į unijos su Lenkija nutraukimą ir atsidavimą Švedijos globai. Vėliau pasakojama apie pirmąjį švedų kariuomenės ir lietuvių pulko, kurį sudarė Liaudos bajorai, mūšį ties Klovainiais. Ryškiomis spalvomis romane piešiamas Kėdainių valdytojo, LDK etmono, Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos paveikslas, pagarbiai užsimenama ir apie Biržuose rezidavusią Radvilų giminę.

Tolesniuose romano puslapiuose veiksmas keliasi į Lenkiją. Aprašoma Jasna Guros vienuolyno apsuptis, susidūrimai ir kovos su švedų kariuomene. Romano pabaigoje po ilgų, varginančių bei didvyriškų kovų Kmitas grįžta į Vadaktus.

Kokios aplinkybės galėjo nulemti rašytojo H. Senkevičiaus susidomėjimą mūsų kraštu? Istoriko Petro Juknevičiaus teigimu, rašytoją į mūsų kraštus galėjusi atvesti pažintis ir giminystės ryšiai su Vladislovu Bistramu (paskutiniuoju Bistrampolio dvaro paveldėtoju). Manoma, kad apie 1885 m. H. Senkevičius viešėjo Bistrampolio dvare, kur ir susipažino su Liaudos krašto dvarais, juose lankėsi, bendravo su vietiniais. Per ilgus amžius persipynusi lietuvių ir lenkų istorija, Liaudos regiono unikalumas, lenkakalbė bendruomenė, iki pat XX a. I pusės išlaikiusi bajoriškas vertybes, legendomis virtę istorijos ir asmenybių portretai turėjo žadinti kūrėjo vaizduotę. Galų gale ši medžiaga idealiai tiko pradėtos istorinės trilogijos apie ATR laikotarpio kovas su priešais tąsai.

Romane rašytojas mini tikrus vietovių pavadinimus, pavardes. Su fantazijos doze kuria pagrindinių herojų portretus, suteikdamas jiems realiai gyvenusių prototipų charakterius, meistriškai įterpdamas legendomis apipintų bajoriško gyvenimo istorijų. Rašytoja ir vertėja Alvida Antonina Bajor (Alwida Antonina Bajor), tyrinėjusi „Tvano“ herojų pėdsakus mūsų krašte ir šiuos tyrimus aprašiusi atskiroje knygoje, teigia, kad rašytojas galėjęs naudotis Vadaktėlių dvaro archyvu. Šio dvaro savininko Kopanskio dukra, studijavusi Varšuvoje, galėjo perduoti H. Senkevičiui įvairios medžiagos.

„Tvanas“ į lietuvių kalbą išverstas dukart – pirmas vertimas pasirodė 1900 m., antras – 1936–1938 metais (iš 6 antrojo leidimo tomų į lietuvių kalbą išversti 3).

Trilogija „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“ bei kiti istoriniai romanai išgarsino H. Senkevičiaus vardą plačiajame pasaulyje. 1905 m. rašytojui už jo prozą įteikta Nobelio literatūros premija.

Tarpukariu išversti H. Senkevičiaus „Tvano“ I–III tomai, saugomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fonde (šifras S 02-943).