Keramika

 

 

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Keramika“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Ilgą laiką besivysčiusi liaudies keramika Latgaloje išliko iki šių dienų. Ji augo dviem kryptimis: praktiškoji ir, nuo 1930-ųjų, dekoratyvinė keramika. Ryškiausi dekoratyvinės keramikos pavyzdžiai, saugomi muziejuje, yra žvakidė, švilpynės (gyvūno, paukščio ar mitinės būtybės formos molinis švilpukas), dekoratyvinė ar serviravimo lėkštė, indų servizas, taip pat vaza ar gėlių vazonas. Nuo 1930 m. Latgalos keramikų darbų galima pamatyti ne tik parodose Latvijoje – jie keliauja ir į kitas pasaulio šalis. Didžiausia Latgalos keramikos ekspozicija Vakarų Europoje buvo eksponuojama 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur keramikas Andrejus Paulānas gavo diplomą ir aukso medalį. Keramiko profesija dažnai perduodama iš kartos į kartą, todėl iki šių dienų galime kalbėti apie keramikų šeimas. Didžiausias liaudies keramikos centras ne tik Latgaloje, bet ir visoje Latvijoje įsikūręs netoli Feimanių ežero. Čia susiformavo ištisos keramikų šeimos (pavyzdžiui, Paulānai, Ušpeliai, Vilcānai, Čerņavskiai), kurios per pastarąjį šimtmetį sukūrė daugybę žymių keramikos darbų. Meniniais terminais kalbant – šis susivienijęs regionas meno istorijos literatūroje įvardijamas kaip „Silajanių keramika“. Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus keramikos kolekcijoje yra 398 daiktai, reikšmingą jos dalį sudaro Silajanių keramikos darbai.

 

1. Alaus bokalas su švilpuku. 1960 m. Andrejus Paulānas (1896–1973). Reljefe vaizduojama medžioklės scena, baltojo molio glazūra, dekoruota zigzagu, išraižyta raštais, įspaustų skylučių ornamentu. Dengta vario žaluma. A. Paulānas gimė Šembelių kaime, Silajanių parapijoje, Rėzeknės rajone. Amato išmoko iš savo tėvo – garsaus keramiko Izidoriaus Paulāno. Intensyviai dirbti su keramika jis pradėjo 1918 m. Nuo 1933 m. dalyvavo parodose ne tik Latvijoje, bet ir užsienyje. 1930 m. tapo pagrindiniu Latgalos ir Latvijos keramiku. 1958 m. priimtas į Dailininkų sąjungą. A. Paulānas gamino puodelius, gėlių vazas, daugiašakes žvakides, dekoratyvines lėkštes, tačiau ypatingą vietą jo darbuose užima švilpynės ir figūrinės kompozicijos, kuriose vaizduojamos kasdienės scenos. Po A. Paulāno mirties jo dirbtuvės 1974 m. perkeltos į Rainio muziejų Jasmuižoje.

 

 

 

2. Keramikas Polikarpas Čerņavskis prie savo žvakidės. 1996 m. Fotografuota senojo keramikos meistro Polikarpo Čerņavskio (1923–1997) pagerbimo ceremonijoje Preiliuose, gavus „Trijų žvaigždžių“ ordiną 1996 m. kovo 4 d. P. Čerņavskis gimė Rėzeknės rajono Silajanių parapijos Jurišų kaime. Amato išmoko iš savo krikštatėvio, keramiko Polikarpo Vilcāno (1894–1969). Dirbo Silajanių parapijos Babrų mieste. 1983 m. jis persikėlė į Preilius, kur įkūrė savo keramikos mokyklą. Didesnę savo kūrybinio gyvenimo dalį P. Čerņavskis paskyrė dekoratyvinei keramikai. Jis gamino vazas, puodelius, žvakides, dekoratyvines lėkštes, indus, o gyvenimo pabaigoje susidomėjo mažąja skulptūra. Parodose dalyvavo nuo 1942 m. Svarbiausios vyko Rėzeknėje, Rygoje, Ženevoje, Maskvoje, Vilniuje, Kaune, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Jo kūrybos tęsėjai Jāzepas Caicas ir Raivo Andersonas iki šiol dirba P. Čerņavskio dirbtuvėse Preiliuose, kur taip pat yra jo kūrybai skirta Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus ekspozicija. Igorso Pličo nuotrauka.

 

 

 

3. Dekoratyvinis dubuo su dangteliu „Duonos kelias“. 1988 m. Antonas Ušpelis (19442015). Išsilavinimą A. Ušpelis įgijo Rėzeknės taikomosios dailės mokyklos Keramikos skyriuje. Nuo 1964 m. jis dalyvavo daugelyje parodų Latvijoje ir užsienyje, taip pat vietinėse ir tarptautinėse mugėse. 1972 m. priimtas į Latvijos dailininkų sąjungą. Indas gamintas kaip tradicinis duonos dubuo. A. Ušpelis šį dekoratyvinį keraminį duonos dubenį kūrė savo senelio Aleksandro Kancāno atminimui. Ant dangčio yra moterų ir vaikų figūros, užrašas „Mano senelio gyvenimas sename lauke...“, dubenėlio viršuje esantį plastikinį zigzagą supa siužetinės reljefinės kompozicijos, kuriose vaizduojamas žemės arimas, sėja, šienapjūtė, grūdų kūlimas, malimas, tešlos minkymas. Indas eksponuojamas Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus ekspozicijoje „Muziejų istorijos Latvijai“.

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus Keramikos muziejaus kolekcija pradėjo formuotis 1977 m. Jos pagrindą sudaro dirbiniai, pagaminti iš molio, porceliano ir fajanso (skulptūros, indai, meno ir amatų dirbiniai, namų apyvokos daiktai, suvenyrai, žaislai, tarp jų molinės švilpynės). 2021 m. pradžioje Keramikos muziejaus kolekcijoje buvo apie 1500 muziejinių eksponatų, tarp jų  laikantis liaudies tradicijų sukurti vietinių amatininkų, taip pat pramonės pavyzdžiai, daugiausia naudojami mieste.

 

1. Kupidonas su ožkiuku. Berlynas. 1763–1765 m. Porcelianas, glazūra. Išdegtas. Polichrominė tapyba. Tarp vertingiausių kolekcijos daiktų – figūrėlė „Kupidonas su ožkiuku“ (Berlynas, 1763–1765) iš „Metų laikų“ serijos. Europos porcelianas pasirodė ne anksčiau kaip 1709 m., o iš jo pagaminti daiktai ilgą laiką buvo prabanga. „Kupidonas“ – porinės kompozicijos dalis, alegorine forma vaizduojantis rudenį. Friedrichas Eliasas Meyeris laikomas modelio, pagal kurį buvo sukurta figūrėlė, autoriumi. Jis buvo talentingas skulptorius, 1748–1761 m. dirbęs Meiseno porceliano dirbtuvėse, o 1763 m. persikėlęs į Berlyną. Porcelianinės kupidono figūrėlės gamintos šimtmečius. Net po Antrojo pasaulinio karo kupidonai buvo mėgstamiausi siužetų herojai porceliano kūriniuose.

 

 

 

 

 

2. Puodas, vadinamas „dvynukais“ (Спарыш). Pružanai, Bresto apskritis. 1984 m. Išdegtas  blizgus molis. Puodą sukūrė garsus liaudies meistras, keramikų šeimos palikuonis Antonas Tokorevskis (1904–1984). Jis pagamintas archajiškos juodosios keramikos technika, kuri tebenaudojama kai kuriuose Vakarų Baltarusijos regionuose. ,,Dvynukai“ – keraminis indas, kurį sudaro 2 arba 3 tokio paties arba skirtingo dydžio puodai (kartais su druskinėmis), sujungti rankena. Juose nešdavo maistą į laukus šienapjūtės ar derliaus nuėmimo metu. Puodai dažnai gaminti su dangčiais.

 

Iš pradžių terminas „spariš“ (Спарыш) vartotas apibūdinant dvigubą grūdą ar dvigubą ausį, kaip vaisingumo simbolius. Rytų slavų mitologijoje Sparyš vadinta derliaus dvasia, apdovanota gebėjimu suteikti „sporą“ (gemalus), t. y. derlių ir turtus, gerovę ir laimę.

 

 

 

3. Galvos formos ąsotis. Rusija. XIX a. pab. Fajansas, glazūra. Tinko liejinys, išdegtas, polichrominė tapyba. XIX a. antroje pusėje fajanso indai buvo populiarūs Rusijos imperijos miestuose. Juose satyriškai vaizduoti garsių rašytojų kūrinių herojai. Tikėtina, kad šis eksponatas atspindi tokią madą ir interpretuoja dvarininko Nozdrevo įvaizdį iš Gogolio knygos „Mirusios sielos“. Dvigalvio erelio formos antspaudas apačioje rodo, kad ąsotis pagamintas ne anksčiau kaip 1872 m., kai Kuznecovo bendrija gavo teisę naudoti valstybinę emblemą aukštos kokybės produktams žymėti. Indas pagamintas gamykloje, priklausiusioje sentikių Kuznecovų šeimai. XIX a. pabaigoje šiai šeimai priklausė įmonės, gaminusios keramiką Maskvos, Tverės, Jaroslavlio ir Charkovo provincijose. 1841 m. Rygoje buvo atidarytas gamyklos padalinys, ilgainiui tapęs didžiausiu porceliano ir fajanso gamybos centru Rusijos imperijoje. Gana geros kokybės Kuznecovų gamyklų gaminiai buvo labai paklausūs.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus Archeologijos rinkinyje saugomi keraminiai indai, kokliai bei masinė keramikos medžiaga, keramikos puodų šukės. Keraminių indų ir jų fragmentų rasta Panevėžio miesto istorinėje dalyje archeologinių tyrimų metu. Remiantis rasta keramikos medžiaga, galima teigti, kad XVI–XVII a. vyravo žiesti, rečiau ornamentuoti, dažniausiai neglazūruoti puodai. XVII a. pab. – XVIII a. miesto kultūriniuose sluoksniuose dažniau randama glazūruotų indų ir jų fragmentų. Nuo XIX a. paplito fajanso ir porceliano indai, bet buityje dažnai naudoti keraminiai indai, degti redukcinėje aplinkoje. Parodoje pristatomi keramikos dirbiniai, 2018–2020 m. rasti įvairiose Panevėžio miesto vietose.

 

1. Panevėžio miesto stačiatikių senųjų kapinių aplinkos keramika. 2018 m. Panevėžio miesto stačiatikių senųjų kapinių ŠR dalyje 1495 m2 plote buvo atliekami archeologiniai tyrimai. Atskiruose sluoksniuose rasta XVII–XX a. monetų, žiedų, pašto plombų, varinių sagų, pentinas, buities įrankių (šaukštų, antpirščių, šukos, spyna, akmeninis galąstuvas, replės), apkaustas, diržo sagtis, stiklinių indų (34 vnt.), akmeninės girnapusės (4 vnt.), gyvūnų ir gyvulių kaulų. Didžiąją aptiktų radinių dalį sudarė keramikos dirbiniai ir jų fragmentai: koklių dalys, keraminiai indai, keraminė pypkė ir keramikos šukės (160 vnt.). Keraminiai indai ir jų šukės rastos 145 cm storio intensyviame kultūriniame sluoksnyje, kuris susiformavo nuo XIX a. II ketvirčio iki XX a. 4 dešimtmečio.

 

 

 

2. Seniausi keramikos indų fragmentai Panevėžio Laisvės aikštėje. 2019 m. Panevėžio miesto Laisvės a. ŠV pusėje šurfe 29 archeologinių tyrimų metu nustatytas 50 cm storio perkasimų pažeistas XVIII a. – XIX a. pr. viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas ir XVI a. pab. – XVII a. tamsaus dirvožemio su moliu 52 cm storio apatinis sluoksnis. Jame 156–180 cm gylyje rasta įvairaus dydžio neglazūruotų žiestų keraminių indų dalių: dugnelių (2 vnt.), priedugnių (6 vnt.) ir šoninių sienelių šukių (11 vnt.). 165–180 cm gylyje rasta žiestų keraminių indų šoninių sienelių ir pakraštėlių su viršutine briauna šukių. Iš jų išsiskyrė dvi šukės, kurių šoninės sienelės buvo ornamentuotos įspaustomis bangelių linijomis. Šios puodų šukės – išskirtiniai ankstyvosios vietinės puodininkystės pavyzdžiai Panevėžio mieste. Puodai ir puodynės buvo skirti maistui gaminti ir maisto produktams laikyti.

 

 

 

3. Panevėžyje, Respublikos gatvėje rasti keramikos dirbiniai. 2020 m. Panevėžio istorinėje dalyje – Respublikos gatvėje archeologinių tyrimų metu atidengtas XIX a. II pusės – XX a. I pusės plytų mūro fragmentas. Fiksuota ūkinė duobė su XVIII a. II pusės – XX a. I pusės radiniais. Iš viso tyrimų metu rasti 68 vnt. radinių (stiklo indų, moneta, pašto plombų, žiestų keramikos indų šukių, koklių, vinis). Šurfe 1 rasta masyvi glazūruota puodynė ir puošnaus porcelianinio indo šukių. Iš rastų šukių buvo atkurtas puošnus porceliano stalo indas, glazūruotas mėlyna ir pilka glazūra. Ties šoninėmis jo sienelėmis ir pakraštyje yra reljefinis papuošimas – liūto galva.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejushttp://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/