Lietuvos Respublikos metais

Panevėžio kraštotyros muziejus yra vienas iš seniausių regioninių muziejų Lietuvoje, taip pat ir viena seniausių miesto kultūros įstaigų. Mintis įkurti muziejų miesto savivaldybėje svarstyta dar 1908 m., bet tuomet idėjai įgyvendinti nebuvo sąlygų. 1923 m. Panevėžio mieste įsikūręs Gimtajam kraštui tirti būrelis buvo pirmoji Lietuvoje regioninė kraštotyros draugija. Kitais metais įkurta Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugija vieną iš pagrindinių tikslų išsikėlė – įsteigti mieste muziejų. Draugijos ir muziejaus steigimo iniciatoriai buvo apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, vėliau daug prisidėjęs prie Biržų ir Rokiškio muziejų įkūrimo, gamtininkas Jurgis Elisonas, teisininkas ir visuomenės veikėjas Jonas Moigis, kalbininkas, pedagogas Petras Būtėnas ir mokytojas Petras Bliumas. Šių žmonių pastangomis miesto muziejus iškilmingai atidarytas 1925 m. sausio 18 d., minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos antrąsias metines.

Pirmoji ekspozicija įrengta seniausiame Panevėžio pastate Kranto g. 25 (dabar 21), pastatytame 1614 m. Upytės pavieto teismo byloms laikyti. Muziejaus rinkinių pagrindą sudarė Gimtajam kraštui tirti draugijos narių kolekcijos, gimnazijoje moksleivių surinktos senienos. Ką tik įkurtas muziejus turėjo per 2 tūkstančius eksponatų. Skatinami mokytojų J. Elisono ir P. Būtėno, senienas aktyviai rinko gimnazistai ir mokytojų seminarijos seminaristai, buvo organizuojamos specialios ekspedicijos, kuriose jie praktiškai mokėsi kraštotyros darbo, o jų surinktos vertybės pildė muziejaus rinkinius. Eksponatus noriai dovanojo ir pavieniai asmenys. 1934 m. sausio 10 d. aktu miesto muziejui perduotos uždaromos Panevėžio mokytojų seminarijos tautotyros ir senienų draugijos pedagoginio muziejaus, įkurto P. Būtėno, sukauptos vertybės – iš viso 1810 eksponatų. Muziejaus fondus pildė ir Panevėžio apylinkėse vykdytų archeologinių kasinėjimų radiniai.

Sparčiai gausėjant rinkiniams muziejus nebetilpo ankštose ir drėgnose patalpose, teko ieškoti erdvesnių. 1932 m. buvo išnuomotas butas fotografo Jono Žitkaus namuose Povilo Puzino g. 5 (dabar 11), o 1935 m. perkeltas į advokato Boleslovo Česevičiaus namus Respublikos g. 13, čia buvo paskirti penki dideli kambariai.

Nuo pat įkūrimo vedėjo pareigas ėjo kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis, J. Elisono iniciatyva dar iki muziejaus atidarymo buvęs išsiųstas į Kauną pasimokyti iš profesoriaus Tado Ivanausko asistentų ir preparatorių gaminti paukščių ir žvėrelių iškamšas, daryti žuvų ir kitų gyvūnų preparatus gamtos ekspozicijai. J. Elisonui pasiūlius 1929–1930 m. vedėju dirbo Panevėžio mokytojų seminariją baigęs ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete filologiją studijavęs Dominykas Urbas. Darbas muziejuje jam buvo pažįstamas dar iš gimnazijos ir mokytojų seminarijos laikų, kur pramoko dirbti kraštotyros darbą: rinkti senienas, tautosaką, užrašinėti pasakojimus, žodžius didžiajam žodynui, aprašinėti tarmę. D. Urbą pašaukus į karinę tarnybą Panevėžio muziejaus vedėjo pareigas iki 1942 m. ėjo agronomijos mokslus baigęs pedagogas Antanas Kasperavičius.

Iki karo muziejuje dirbo vienas etatinis darbuotojas. Atskirus rinkinius tvarkyti padėjo labiau kraštotyros darbe patyrę Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai: mokytojui Petrui Bliumui pavesta rūpintis numizmatika, Petrui Šalčiui – senoviniais dokumentais, gamtos rinkinius globojo pats J. Elisonas.

1936 m. kilo sumanymas Lietuvos nepriklausomybės 20-metį paminėti pastatant Panevėžyje muziejaus rūmus. Imtos kaupti lėšos, buvo nupirktas sklypas Adomo Jakšto prospekte, parengtas pastato projektas, tačiau visus planus sugriovė karas ir okupacijos.

Per pirmuosius penkiolika muziejaus gyvavimo metų pradėtas kryptingas krašto praeities ir gamtos tyrimas, suformuotos rinkinių kolekcijos, kurių kaupimas tęsiamas ir šiandien. Muziejus tapo vienu svarbiausiu krašto kultūros židiniu. Iki 1939 m. suinventorinta per 4 tūkstančius eksponatų, o neregistruotų jau buvo sukaupta per 12 tūkstančių. Iki karo monetų ir akmeninių kirvukų gausumu muziejus buvęs vienas iš turtingiausių regioninių muziejų. Apstu buvę dokumentų, senų spaudinių, etnografijos, gamtos, religinio meno, ypač rūpintojėlių ir šventųjų statulėlių iš kryžių ir koplytėlių, muzikos instrumentų, tarp jų – ungurio oda aptemptas ragas, labai retas eksponatas – sidabriniai karoliai, kurių būta net keleri. Mažos muziejaus patalpos nuolat būdavo perkrautos. Nesant tinkamų patalpų labai daug surinktos medžiagos išsiųsta į Kauno muziejus ir bibliotekas.

Nuotraukų galerija:

1. Panevėžio apskrities viršininkas Vladas Rozmanas. XX a. 3 deš.

2. Gamtininkas Jurgis Elisonas. XX a. 3 deš.

3. Teisininkas ir visuomenės veikėjas Jonas Moigis. XX a. 3 deš.

4. Kalbininkas, pedagogas Petras Būtėnas. XX a. 3 deš.

5. Mokytojas Petras Bliumas. XX a. 3 deš.

6. Pastatas, kuriame įkurtas Panevėžio muziejus. 1927 m. LCVA, F. 391, Ap. 5, B. 405, l. 64.

7. Lietuvos kariuomenės savanoris Stasys Banelis – pirmasis muziejaus vedėjas. 1919 m. PKM 19664 F4288.

8. Pirmoji muziejaus ekspozicija. 1927 m. LCVA, F. 391, Ap. 5, B. 405, l. 63.

9. Pirmoji muziejaus ekspozicija. Apie 1927 m. J. Žitkaus nuotrauka. PKM 4429 F2147.

10. Muziejaus vedėjas Antanas Kasperavičius su senienų rinkėjais prie eksponatų. Apie 1934–1940 m. J. Žitkaus nuotrauka. PKM 22842 F5281.