Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio laureato, poeto, rašytojo, vertėjo Vlado Braziūno padėkos kalba

VLADAS BRAZIŪNAS

  

Vieno avilio darbininkės

  

1.

  

    Kai pagalvojau apie žmones, Bitės čia surinktus, pirmiausias trumpas apibūdinimas širmon galvon atėjo toks – kultūros darbininkai. Žodžiai, šiaip nerašomi jokion anketon ar biografijon. Kartais kieno nors ištariami net delikačiai leidžiant suprasti, jog va, matai – darbininkas, tad „paprastas“, ne pačių didžiausių viešų aukštumų pasiekęs. Lyg kiti, garsiau pasiskardenę, būtų jau kokie viršesni, bent tų darbininkų brigadininkai…

   O man toks titulas – kultūros darbininko – regisi bene pats gražiausias. Juolab kad ir ne vienas didis žmogus, ne tuščiagarsis, – nesibodi kaip tik tokio vardo. Antai kitas aukštaitis, Algirdas Julius Greimas, mėgdavo pasivadinti ir dar kukliau (ar išdidžiau) – kultūros juodadarbis.

   Už šių žodžių slypi tvirtas laisvo žmogaus įsipareigojimas nesikratyti to darbo, kuris reikalingas, būtinas pirmiausia tavo bendruomenei, kurį pats jautiesi galintis ir privalantis nuolatos, kasdien krutėdamas dirbti ir, jei pasiseks, nudirbti. Kaip bitei dūzgiant – ramia širdim. Kai tokį žmogų matau, negaliu nuslėpti savo irgi nuolatinio tylaus stebėjimosi: iš kur jame imasi tiek vis giedrios gývasties, kad dvasia kas akimirką būtų pasirengusi kibti į darbą, nujausti jame ir savo paties buvimo, ir bendrą, visuotinę prasmę. Ar žvelgtų į pačius didžiausius, ar į mažulyčius dalykus, ar į šiandieną, ateitį, ar ypač į praeitį. Žmogus, regintis, kaip visa syja, girdintis, kaip praėjusių kartų žmonių gyvenimais, darbais, poelgiais vis dėlto pamokomai kalba patirtis, būtinà mums, kiekvíeną šiandienos akimirką kuriantiems ateitį – daugiausia būsimõs jau kitų žmonių dabarties akimirkų virtinę.

   Iš tų praeities kartų ypač išskirtinà, nes ir yra išskirtinė, – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės karta. Lietuvos savanorių kūrėjų karta. Pirmiausia – kultūros savanorių. Nes tada kaip niekad aiškiai tautos buvo susivokiama, jos vedlių suvokiama, kas yra tvirčiausias iš naujo kuriamõs Lietuvos valstybės, o ir jos gynybos, jos išlikimo pamatas. Tas pamatas – tautos kultūra, plačiau imant – kūrybinė jos galia. Bitės kartos žmonių pavyzdys rodo, jog visavertis žmogaus gyvenimas iš esmės yra – pasiaukojama šios galios estafetė. Stiprus šitai žinantis, gal dar stipresnis – nekvaršinantis dėl to sau galvos, bet išmintinga nuojauta prisiėmęs savąjį estafetės tarpsnelį kaip vienintelį tikrą, jam lemtą. Toks žmogus negraužiamas nuoskaudų dėl kitų nedėkingumo, nekankinamas savigailos, užtat ir išlaikantis giedrią, smalsią, darbščią ir darbingą dvasią.

   Atlygis? Ne parduodamas žmogus juk gauni, o duodamas. Arba: gyvenimas yra – gyvenimas kitiems. Šitokio pasakymo klišė, banalumo rekordininkė, kaip ir visi banalūs dalykai, vis dėlto nepaneigiama. Ir visai jau priimtina ji pasirodys, jei įžvelgsim išganingą jos paradoksiškumą. Žmogus, kreipiantis atvirą, džiugų, patiklų žvilgsnį pirmiausia į kitus, tiems kitiems – beveik kad visiems – rodosi (ir yra) savas ir patikimas. Užtat šitaip ir pats nejučia pasijunta – savų, bent iš esmės nepriešiškų apsuptyje, pasijunta įsikūręs pasaulyje – geranoriškai jaukiame, blogiausiu atveju bent pakenčiamame, bent ištveriamame.

    

2.  

    

Ištvėrė Lietuvą jos savanoriai kūrėjai.

   Savo garbingąjį medalį glausčiau prie senelio – Lietuvos savanorio – medalio. Tegul abudu laisvos Lietuvos tarpsniai būna sujungti į viena, nebepertraukiama.

     

3.   

      

   Didieji žmonės mus lydi dažniausiai nė nenujaučiant. Pašaukia, prisišaukia. Bitei dėkodamas norėčiau paskaityti „trumpą laiko istoriją“, eilėraštį, skirtą… Lesiai Ukrainkai, bet pašauktą – jos, Bitės. Mat nuojauta bus pakuždėjusi šių dviejų moterų darbų, jų didelės dvasios panašumą. Abi pirmiausia savo tautų visuomenės, kūrybos darbininkės, savanorės kūrėjos. Abi – net su panašia fizine žyme. Artimos. Ypač gal šiandien.

    

     

     

     

     

     

     

   trumpa laiko istorija

     

 Lesiai Ukrainkai

      

klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso

sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs

     

kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų

apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas

apie matmenis, begalybę vis dalančius

dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi

jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo

brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas?

gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis

laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas

virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų

džiovos važiavo į Druskininkus, druskos

parsivežė Lvovan, pati

sukristalėjo į klasikę

druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną

kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais

po rūką klajojančių, tarpais

įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių

irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi

druska ar skirstančių nuospaudų šármas

išsiskirstė po mano kiaurus

kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai

šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą

ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

     

Fabijoniškės–Druskininkai–Fabijoniškės, 2006.XI.22–XII.3