VLADAS BRAZIŪNAS
Vieno avilio darbininkės
1.
Kai pagalvojau apie žmones, Bitės čia surinktus, pirmiausias trumpas apibūdinimas širmon galvon atėjo toks – kultūros darbininkai. Žodžiai, šiaip nerašomi jokion anketon ar biografijon. Kartais kieno nors ištariami net delikačiai leidžiant suprasti, jog va, matai – darbininkas, tad „paprastas“, ne pačių didžiausių viešų aukštumų pasiekęs. Lyg kiti, garsiau pasiskardenę, būtų jau kokie viršesni, bent tų darbininkų brigadininkai…
O man toks titulas – kultūros darbininko – regisi bene pats gražiausias. Juolab kad ir ne vienas didis žmogus, ne tuščiagarsis, – nesibodi kaip tik tokio vardo. Antai kitas aukštaitis, Algirdas Julius Greimas, mėgdavo pasivadinti ir dar kukliau (ar išdidžiau) – kultūros juodadarbis.
Už šių žodžių slypi tvirtas laisvo žmogaus įsipareigojimas nesikratyti to darbo, kuris reikalingas, būtinas pirmiausia tavo bendruomenei, kurį pats jautiesi galintis ir privalantis nuolatos, kasdien krutėdamas dirbti ir, jei pasiseks, nudirbti. Kaip bitei dūzgiant – ramia širdim. Kai tokį žmogų matau, negaliu nuslėpti savo irgi nuolatinio tylaus stebėjimosi: iš kur jame imasi tiek vis giedrios gývasties, kad dvasia kas akimirką būtų pasirengusi kibti į darbą, nujausti jame ir savo paties buvimo, ir bendrą, visuotinę prasmę. Ar žvelgtų į pačius didžiausius, ar į mažulyčius dalykus, ar į šiandieną, ateitį, ar ypač į praeitį. Žmogus, regintis, kaip visa syja, girdintis, kaip praėjusių kartų žmonių gyvenimais, darbais, poelgiais vis dėlto pamokomai kalba patirtis, būtinà mums, kiekvíeną šiandienos akimirką kuriantiems ateitį – daugiausia būsimõs jau kitų žmonių dabarties akimirkų virtinę.
Iš tų praeities kartų ypač išskirtinà, nes ir yra išskirtinė, – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės karta. Lietuvos savanorių kūrėjų karta. Pirmiausia – kultūros savanorių. Nes tada kaip niekad aiškiai tautos buvo susivokiama, jos vedlių suvokiama, kas yra tvirčiausias iš naujo kuriamõs Lietuvos valstybės, o ir jos gynybos, jos išlikimo pamatas. Tas pamatas – tautos kultūra, plačiau imant – kūrybinė jos galia. Bitės kartos žmonių pavyzdys rodo, jog visavertis žmogaus gyvenimas iš esmės yra – pasiaukojama šios galios estafetė. Stiprus šitai žinantis, gal dar stipresnis – nekvaršinantis dėl to sau galvos, bet išmintinga nuojauta prisiėmęs savąjį estafetės tarpsnelį kaip vienintelį tikrą, jam lemtą. Toks žmogus negraužiamas nuoskaudų dėl kitų nedėkingumo, nekankinamas savigailos, užtat ir išlaikantis giedrią, smalsią, darbščią ir darbingą dvasią.
Atlygis? Ne parduodamas žmogus juk gauni, o duodamas. Arba: gyvenimas yra – gyvenimas kitiems. Šitokio pasakymo klišė, banalumo rekordininkė, kaip ir visi banalūs dalykai, vis dėlto nepaneigiama. Ir visai jau priimtina ji pasirodys, jei įžvelgsim išganingą jos paradoksiškumą. Žmogus, kreipiantis atvirą, džiugų, patiklų žvilgsnį pirmiausia į kitus, tiems kitiems – beveik kad visiems – rodosi (ir yra) savas ir patikimas. Užtat šitaip ir pats nejučia pasijunta – savų, bent iš esmės nepriešiškų apsuptyje, pasijunta įsikūręs pasaulyje – geranoriškai jaukiame, blogiausiu atveju bent pakenčiamame, bent ištveriamame.
2.
Ištvėrė Lietuvą jos savanoriai kūrėjai.
Savo garbingąjį medalį glausčiau prie senelio – Lietuvos savanorio – medalio. Tegul abudu laisvos Lietuvos tarpsniai būna sujungti į viena, nebepertraukiama.
3.
Didieji žmonės mus lydi dažniausiai nė nenujaučiant. Pašaukia, prisišaukia. Bitei dėkodamas norėčiau paskaityti „trumpą laiko istoriją“, eilėraštį, skirtą… Lesiai Ukrainkai, bet pašauktą – jos, Bitės. Mat nuojauta bus pakuždėjusi šių dviejų moterų darbų, jų didelės dvasios panašumą. Abi pirmiausia savo tautų visuomenės, kūrybos darbininkės, savanorės kūrėjos. Abi – net su panašia fizine žyme. Artimos. Ypač gal šiandien.
trumpa laiko istorija
klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso
sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs
kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų
apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas
apie matmenis, begalybę vis dalančius
dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi
jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo
brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas?
gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis
laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas
virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų
džiovos važiavo į Druskininkus, druskos
parsivežė Lvovan, pati
sukristalėjo į klasikę
druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną
kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais
po rūką klajojančių, tarpais
įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių
irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi
druska ar skirstančių nuospaudų šármas
išsiskirstė po mano kiaurus
kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai
šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą
ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų
Fabijoniškės–Druskininkai–Fabijoniškės, 2006.XI.22–XII.3